Everestas jau seniai tapo kapinėmis, kūnai čia išguli metų metus, o kai kurie – ir dešimtmečius, niekas neskuba jų nukelti žemyn ir palaidoti, nes tie, kurie ketina kopti į viršukalnę, privalo žinoti, kad iš kelionės gali ir negrįžti. Anot statistikos, iš tūkstančių į Everestą kopusiųjų amžinojo poilsio ten atgulė daugiau kaip 200 (kiti šaltiniai nurodo, kad Everesto sniegynuose yra likę gulėti apie 120 žuvusiųjų palaikų).

Everesto viršukalnė yra aukščiausiai virš jūros lygio pakilęs mūsų planetos taškas - 8 848 metrus. Everestas yra Himalajuose, prie Kinijos ir Nepalo sienos. Kinijos teritorijoje esančioje Everesto viršūnėje pučia stiprūs vėjai, kurie kartais pasiekia iki 200 kilometrų per valandą greitį, o oro temperatūra nukrinta iki -60 laipsnių pagal Celsijų.

Evereste žuvo įvairiausių tautybių žmonių, čia liko ir patyrusių alpinistų, ir naujokų, bet ne visi žino, kad mirusieji dažniausiai taip ir lieka ten, kur juos užklupo žiaurus likimas. Everestas jau seniai tapo kapinėmis, kūnai čia išguli metų metus, o kai kurie – ir dešimtmečius, niekas neskuba jų nukelti žemyn ir palaidoti, nes tie, kurie ketina kopti į viršukalnę, privalo žinoti, kad iš kelionės gali ir negrįžti.

Kylant į kalną ne viskas yra žmogaus valioje. Uraganinis vėjas, apledėjęs deguonies vožtuvas, netinkamas laiko planavimas, sniego griūtis, išsekimas ir panašūs veiksniai – visa tai gali pražudyti ir patyrusį alpinistą. (Beje, mokslininkų nuomone, statistiškai dažniausiai į Everestą kopusius alpinistus pražudo prastos oro sąlygos ir nuovargis.)

Pirmasis Everestą įveikti pabandė britų alpinistas George'as Mallory. Jis ir tapo pirmąja Everesto auka. 1924 metais jis su savo grupe patraukė viršukalnės link, bet maždaug 8 500 metrų aukštyje atsiskyrė nuo komandos. Jo kūną surado tik po 75 metų. Daug metų buvo spėliojama, ar jis pasiekė aukščiausią tašką, ir tik 1999 metais jo palaikai buvo rasti visai netoli jos. G. Mallory kūnas su sulaužytu dubeniu gulėjo taip, lyg jis eitų viršūnės link, taigi iki paskutinių savo gyvenimo akimirkų anglas norėjo pasiekti savo svajonių kalną, deja, jam tai nepavyko.

Pirmasis tik 1953 metais kalną įveikė Edmundas Hillary iš Naujosios Zelandijos. Kartu su šerpu iš Nepalo jam pavyko pasiekti aukščiausią tašką. Po jų į Everestą iš visų pusių suplūdo drąsuoliai iš įvairių šalių, tačiau ne visada pasiekdavo triumfą. Per 60 metų Evereste žuvo daugiau nei 200 žmonių. Iki 1990-ųjų žmonių mirštamumas siekė rekordinius 37 procentus, o per pastaruosius metus nukrito iki 4 proc. Net kaimyninėse Himalajų viršukalnėse, kurios viršija 8 000 metrų, šis skaičius yra didesnis, tačiau būtent Evereste mirtis tampa itin dramatišku įvykiu. Čia alpinistai suguldo galvas ne tik dėl traumų ar nuovargio, bet dažnai dėl aplinkinių garbėtroškos ir abejingumo.

1996 metais japonų alpinistai, kopdami į viršų, aptiko tris kolegas indus, kurie buvo beveik mirtinai sušalę. Japonai tęsė kelionę į viršų, o visi indai netrukus mirė. 1998 m. rusas Sergejus Arsentjevas ir jo žmona amerikietė Francis į Everestą išsiruošė be deguonies balionų, tačiau kalnas jų nepaleido. Sutuoktiniai pasiklydo pūgoje, o Sergėjus, ieškodamas žmonos, žuvo. Jo kūnas buvo rastas tik po kelerių metų. Francis, leisdamasi nuo kalno, per dvi paras praėjo pro kelias grupes, bet šios nesuteikė jai pagalbos ir nesušelpė maistu. Mirštančią moterį mėgino gelbėti kita pora iš Britanijos, Widholle'ai, kurie nutraukė savo ekspediciją ir išėjo ieškoti alpinistės. Deja, jai nebebuvo įmanoma padėti, o ir patys sutuoktiniais vos mirtinai nesušalo grįždami atgal. Po metų Widholle'ai vis tiek įvykdė savo tikslą ir užkopė į viršūnę. Kopdami jie aptiko Francis palaikus toje pačioje vietoje, kur ir paliko prieš metus. Po to dar 8 metus jie taupė pinigus, kad galėtų sugrįžti į Everestą ir palaidoti Francis kūną.

Dar viena Evereste įvykusi tragedija sukrėtė pasaulį 2006 metais. Pro dėl deguonies trūkumo mirštantį Davidą Sharpą praėjo 42 žmonės! Tarp jų buvo TV kanalo „Discovery“ žurnalistai, kurie Sharpui uždavė porą klausimų, davė deguonies ir paliko jį vieną. Kitas, palikęs Sharpą likimo valiai, buvo neįgalus alpinistas Markas Inglisas, kuris kaip tik vykdė beprecedentį kopimą su protezais. Jis neketino nutraukti savo šlovingo žygio dėl kažkokio mirštančiojo, todėl kopė toliau. M. Inglisui pavyko pasiekti viršūnę, ir jis tapo herojumi, tiesa, su nešvaria sąžine. Pirmasis Everesto nugalėtojas seras Edmundas Hillary tada pasakė: „Mūsų ekspedicijos dalyviams būtų buvę nesuvokiama, jei kas nors paliktų žmogų nelaimėje. Žmogaus gyvybė buvo, yra ir bus kur kas vertingesnė už kalno viršūnę.“

Tačiau Everesto šlaituose guli mažiausiai apie 120 žmonių palaikų, per kuriuos eiliniams kalno nugalėtojams vos ne tiesiogine prasme dažnai tenka peržengti kopiant aukštyn...

O čia - liudininkų pasakojimų filmukas.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: TV3

Komentarai (0)