Santykinio neprieinamumo poliumi vadinamas taškas, kurį pasiekti sunku dėl to, kad jis vienodai nutolęs nuo bet kokių kelių. Būtent „Neprieinamumo poliumi“ rusai pavadino ir 1958 m. gruodžio 14 d. įrengtą stotį Antarktidoje, nes ši stotis yra labiausiai nutolusi nuo visų Antarktidos krantų, t. y. kelių, kuriais galima keliauti laivais.

Tiksliai tokį geografinį tašką sudėtinga apskaičiuoti (juk ir Europos centrų yra ne viena versija), nes Antarktidoje neaiški kranto linija. Ja galima laikyti sausumos ir vandens sankirtos tašką, bet galima atskaičiuoti ir nuo ledynų krašto. Dar reikia įvertinti paklaidas skaičiuojant, sunkumus, nustatant sausumos ribą, pastoviai patikslinamus geografinius duomenis ir t. t.

Taigi pagal vieną skaičiavimų versijų sovietų stotis atsidūrė kaip tik tokiame taške. Rogėmis ir vikšriniu transportu iš stoties „Mirnyj“ išvykusi trečioji tarybinė Antarktikos ekspedicija pasiekė minimą tašką, ant pastato stogo pastatė Lenino biustą, iškėlė šalies vėliavą ir iškilmingai atidarė stotį. Žygyje dalyvavo 4 Kirovo tankų gamykloje sukurti visureigiai, gavę pavadinimą „Pingvin“. Rimtus išbandymus ištvėrusiai technikai pagerbti tyrimų stotyse „Mirnyj“ ir „Novo-Lazarevskaja“ du „Pingvin“ visureigiai visam laikui sustojo kaip paminklai.

Taigi 24 kv. m ploto stotyje „Neprieinamumo polius“ įsikūrė 4 žmonės, įrengtos radijo ir elektros stotys. Deja, jai nebuvo lemta ilgai egzistuoti. 1958 m. gruodžio 26 d. stotis uždaryta. Taigi, ji veikė beveik dvi savaites. Per tą laiką mokslininkai atliko įvairius tyrimus.

„Neprieinamumo polius“ įkurtas 3 718 m virš jūros lygio, po ja tūno 2 980 m ledo sluoksnis. Pasiekti geografinį neprieinamumo polių tuo metu Sovietų Sąjungai reiškė dar vieną pergalę prieš kapitalizmą, tačiau tai nebuvo vienintelis tikslas. Mokslininkai atliko tyrimus teritorijoje, maksimaliai atitinkančioje Rytų Antarktidą. Tai yra, tyrimai atlikti ne tik pačioje stotyje, bet ir pakeliui iki jos. Pagal gautus rezultatus sudarytas gravitacinės anomalijos grafikas ir magnetinio lauko Z-komponentai. Žygio metu atrasti keli kalnų dariniai, kurie vėliau įtraukti į žemėlapius. Temperatūros matavimai ir ultragarsiniai tyrinėjimai leido nustatyti žemiausių žemyno temperatūrų zonas. Tai tik keli tyrinėjimų pavyzdžiai.

Šį kartą „Neprieinamumo polius“ pirmiausia įdomus dėl žemų temperatūrų. O jos labai primena sąlygas stoties „Vostok“ rajone. Vidutinė metinė temperatūra laikoma -57 °C, tai žemiau nei „Vostok“, tačiau, kaip minėjau, „Neprieinamumo polius“ uždarytas, temperatūrų stebėjimas joje nėra atliekamas pastoviai, todėl šalčio poliumi laikoma „Vostok“.

2007 m. pirmąkart istorijoje pėsčiomis, pasinaudodami savotiškais varikliais – tempiančiais aitvarais – trys anglai pasiekė „Nepasiekiamumo polių“. Jie patvirtino, kad Leninas vis dar yra ant stoties stogo, nors stotis beveik iki viršaus užpustyta sniegu.

Grenlandija

Ir paskutinė šalčio tvirtovė, kurią paminėsiu, – Grenlandija, didžiausia sala mūsų planetoje. Daugiau nei 80 proc. jos teritorijos padengta ledynu, kuris dydžiu nusileidžia tik Antarktidai. Dėl geografinės padėties įvairiose Grenlandijos vietose klimato sąlygos smarkiai skiriasi. Klimatas jūrinis, arktinis, ledynų gilumoje kontinentinis, tačiau pakrantės rajonuose labai permainingas. Vidutinė sausio temperatūra pietų pakrantėje -7, o šiaurės -36 °C. Liepą atitinkamai +10 ir +3 °C.

Grenlandijos centrinėje dalyje vasarį atšąla iki -47 °C, nors galimi ir gerokai didesni šalčiai, o liepą – tik iki -12 °C. Grenlandijoje yra beveik 58 tūkstančiai gyventojų, beveik visi jie įsikūrę pietvakarių pakrantėje – vietovėje, kur auga kokia nors augalija, kur mažiau atšiaurių vėjų. Mums, atrodo, gyventi netinkama vietovė Grenlandijos žmonėms tapo sava. Jų net gimstamumo skaičius gerokai lenkia mirčių – 8 mirtims tenka net 50 gimimų! Tokia statistika fiksuojama jau pusšimtį metų.

Pačios žemiausios temperatūros yra rytų dalyje – iki -46 °C. Grenlandijos miestuose Norticoje ir Eismite temperatūra neretai nukrenta iki -45,5 °C. 1954 m. sausio 9 d. pirmajame iš šių miestų buvo -66 °C.

NGRIP bazė (Šiaurės Grenlandijos ledo šerdies projektas) yra šalia didžiosios salos centro. Žmonės joje atlieka ledyno gręžimo darbus, tačiau gyvenimas bazėje užverda tik gegužės pradžioje arba viduryje, kai vietos temperatūra pakyla iki -30 °C. Vidutinė metinė temperatūra ten yra -32 °C ir, neskaitant retų išimčių, visus metus būna neigiama.

„Summit Camp“ yra salos viduryje įsikūrusi ir ištisus metus veikianti bazė. Ji dirba 3 216 m aukštyje, kur išretėjęs oras. Vasarą dirbančių žmonių padaugėja iki 55, tačiau žiemą čia pasilieka tik penki. Ir dėl to „kalta“ temperatūra. Vasarą bazėje oras gali būti -40 – 0 °C, o žiemą atšąla iki -25 ar -60 °C. Šių metų sausį šaltis bazės rajone spustelėjo iki -57 °C.

Ir pabaigoje įdomi žinutė iš Grenlandijos tyrinėjimų istorijos. XVII a. Danijos karalius pasiuntė į salą pavaldinius ir jiems įsakė surasti nesibaigiančius brangiųjų metalų klodus. Pasiuntiniai labai stengėsi, tačiau taip nieko ir nerado. Siekdami sušvelninti valdovo pyktį ir grąžinti bent kiek ekspedicijai išleistų pinigų, vietoj brangiųjų iškasenų jie parvežė… eskimus. Tai suveikė.

Beje, vėliau danai surado ir brangiųjų iškasenų.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Vyras.lt

Komentarai (0)