Galbūt to ir nepajutome, tačiau šių metų pavasarį, balandžio 11 d. Žemės plutoje prasidėjo sudėtingas procesas, kurio metu tektoninė plokštė, ant kurios slūgso Indijos vandenynas, pradėjo dalintis perpus. Kai Indijos vandenyno dugną sujudino du ypač galingi žemės drebėjimai, juos visame pasaulyje lydėjo daugybė pakartotinių smūgių. Tačiau svarbiausia šio įvykio pasekmė – akivaizdūs požymiai, jog Indo-Australijos tektoninė plokštė pradeda dalytis į dvi dalis.

Spręsdami žemės drebėjimų-dvynių (8,6 ir 8,2 balo pagal Richterio skalę) mįslę, geologai sugaišo penkis mėnesius. Žemės drebėjimai šį pavasarį įvyko netoli Sumatros salos šiaurinės pakrantės. Procesai, kurie šiaip jau registruojami ten, kur susiduria tektoninės plokštės ir du litosferos luitai palenda vienas po kitu, šįkart vyko toje Žemės plutos vietoje, kur tokios sandūros nėra. Bent jau iki šiol nebuvo. Atstumas iki vadinamosios subdukcinės zonos šiais dviem atvejais buvo daugiau kaip 100 km.

Dar daugiau, uolienų plokštės prasilenkė viena su kita šonais, o vertikalaus judėjimo užregistruota itin nedaug. Tokius atvejus geologai vadina „slystančiais“ žemės drebėjimais (angl. – „strike-slip earthquakes“). Įdomu tai, jog tokio galingumo „slystančiojo“ žemės drebėjimo iki šiol dar užregistruota nebuvo, informuoja „Newscientist.com“.

Geologas Matijasas Delekluzas (Matthias Delescluse) su kolegomis iš Paryžiuje veikiančio „École Normale Supérieure“ mano galį paaiškinti, kas, kaip ir kodėl vyksta Indijos vandenyno gelmėse. Tyrėjų grupė žemės drebėjimus toje vietoje stebi ir analizuoja jau nuo 2004 m. gruodžio, kai Aziją nusiaubė kolosalios galios 9,1 balo žemės drebėjimas netoli Sumatros, sukėlęs pražūtingą, šimtus tūkstančių gyvybių nusinešusią cunamio bangą.

Analizuojant duomenis paaiškėjo, jog po šio įvykio regione žemės drebėjimai vyksta 10 kartų dažniau nei per aštuonerius metus iki 9,1 balo žemės virpesių. Maža to, 26 žemės drebėjimai įvyko laikotarpiu nuo 2004 m. gruodžio iki 2011 m. balandžio – ir visi jie buvo labai panašūs į balandžio 11 d. drebėjimus. Jų metu uolienos judėjo tomis pačiomis kryptimis.

Viską susumavus, aiškėja, jog Indo-Australijos tektoninė plokštė skyla į dvi naujas plokštes, tarp kurių formuojasi naujas tektoninis lūžis. Nors kol kas plokštę vis dar galima laikyti kaip vienetą, australiškoji jos pusė juda greičiau nei indiškoji (žr. iliustraciją).Todėl Indo-Australijos plokštės viduryje formuojasi lūžis, kuris kada nors skirs dvi naujas plokštes.

Alsterio universiteto (Jungtinė Karalystė) tyrėjo Džono Makloskio (John McCloskey) tokie argumentai neįtikina. Jo tvirtinimu, balandžio įvykiai yra per silpni, jog jais būtų galima grįsti tokias makabriškas išvadas. Tiesa, Lingsengas Mengas (Lingsen Meng) iš Berklio Kalifornijos universiteto, linkęs palaikyti Prancūzijos tyrėjų argumentus.

„Mano įsitikinimu, manyti, jog balandžio 11 d. žemės drebėjimai gali reikšti naujų tektoninių plokščių gimimą, yra teisinga“, - pareiškė amerikietis.

Aiškumo į šio regiono padėties vertinimą galėtų įnešti nauji žemės drebėjimai. Jei jie bus panašūs į balandžio 11 d. drebėjimus, seisminis aidas bus juntamas visame pasaulyje. Mat, kaip rodo kito naujo tyrimo rezultatai (jo autorius – JAV Geologinės tarnybos Menlo Parke, Kalifornijoje tyrėjas Fredas Policas [Fred Pollitz]), per kitas 6 dienas po balandžio 11 d. drebėjimo pasaulyje beveik penkeriopai išaugo 5,5 balo ir galingesnių žemės drebėjimų skaičius – nieko panašaus iki tol nebuvo užregistruota net ir po itin galingų žemės drebėjimų.

„Tas žemės drebėjimas buvo galingiausias seismologijos istorijoje, vertinant jo poveikį kitoms seisminėms zonoms visame pasaulyje“, - rašoma F. Polico tyrimo ataskaitoje.

Komentarai (0)