Anglų admirolas vėją „sutalpino“ į 13 balų skalę (0)
Prieš 175 metus Anglijos admiralitetas oficialiai įteisino sero Francis Beaufort (1774-1857) sukurtos vėjo stiprumo matavimo skalės naudojimą britų kariniame jūrų laivyne.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Kaip įvertinti grėsmę?
Vėjo jėga žmonės domėjosi nuo neatmenamų laikų. Žinoma, kad kinai dar prieš kelis tūkstantmečius kūrė vėjarodžius, galinčius stebėti vėjo pokyčius. Iš Rytų į Europą vėjarodžiai atkeliavo ankstyvaisiais viduramžiais. Jau tada mokslininkai pradėjo kurti vėjo greičio nustatymo metodus. Vienas pirmųjų nustatyti vėjo greitį bandė Renesanso matematikas, filosofas, astrologas italas Girolamo Cardano (1501-1576). Jis tvirtino, kad siaučiant stipriai vėtrai, vėjas per vieną žmogaus pulso tvinksnį nulekia 50 žingsnių.
Burinių laivų jūreiviai labiau už kitus buvo suinteresuoti įvertinti savo sąjungininką ir priešą – vėją. Tokiam sudėtingam įrenginiui, kaip burinis laivas, reikėjo tikslios vėjo charakteristikos. Britanijos Karališkoji draugija XVII a. pasiūlė jūrų laivyne taikyti keturių balų sistemą vėjui įvertinti. Ją sukūrė anglų filosofas, pedagogas, politikos veikėjas John Locke (1632-1704). Savo laiške Admiralitetui jis rašė: „Vėjo stiprumas žymimas 0, 1, 2, 3, 4. Nulis reiškia nedidelį vėją, kuris dar negali judinti medžio lapų. Vienas reiškia silpną vėją, kuris jaučiamas tik iš lapų judėjimo. Keturi reiškia labai stiprią audrą. Du ir trys — tai tarpiniai balai tarp vieno ir keturių, kiek aš galėjau apie juos suprasti. Tie balai, nors ir neišmatuojami taip tiksliai, kaip norėčiau, bet manau vis tiek geriau negu nieko“.
Ši keturių balų skalė buvo primityvi ir galėjo būti vertinama labai subjektyviai. Anglų admirolui serui Francis Beaufort pavyko tiksliau standartizuoti vėjo jėgos charakteristikas. Būtent tada ir atsirado, vėliau plačiai pripažinta, specialioji Boforto skalė (Beaufort Scale).
Vėjas, „sutalpintas“ į 13 balų
Francis Beaufort gimė Airijoje. Jo tėvas buvo gerai žinomas geografas ir topografijos specialistas. Jis vienas iš pirmųjų paskelbė detalius Airijos žemėlapius. Šį polinkį paveldėjo ir jo sūnus. Pasak jo sesers, Francis nuo penkerių metų svajojo tapti jūrininku. Savo svajonę jis įgyvendino būdamas keturiolikos, kai pradėjo tarnauti Rytų Indijos kompanijos prekybos laive.
Perėjęs į Karališkąjį karinį jūrų laivyną, F. Beaufort 1794 metų birželyje dalyvavo anglų-prancūzų jūrų mūšyje, kuriame buvo sužeistas. 1805 m. jis buvo paskirtas laivo „Woolwich“ vadu ir pasiųstas atlikti hidrografinius tyrimus La Platos įlankoje, įsiterpusioje tarp Argentinos ir Urugvajaus. Vėliau F. Beaufort vadovavo ekspedicijai, tyrinėjusiai Mažosios Azijos pakrantes. Jo atlikti išsamūs hidrografiniai darbai tada dar mažai ištirtose vietose neprarado savo reikšmės iki šių dienų. Tačiau svarbiausias F. Beaufort pasiekimas – vėjo intensyvumo skalės, kuri naudojama visame pasaulyje, sudarymas.
Po paskutinio sunkaus sužeidimo, kurį patyrė per vietinį konfliktą su turkų pašomis, F. Beaufort teko atsisakyti tarnybos kariniame laivyne. Dabar jis visą savo laisvalaikį skyrė kartografijai ir orų stebėjimui. Remdamasis savo meteorologiniais žurnalais, F. Beaufort sukūrė 13 balų (nuo 0 iki 12) skalę, kurios pagalba, pagal vandens paviršiaus būseną ir vėjo poveikį buriniam laivui, buvo galima nustatyti vėjo stiprumą. Pirmą kartą jo sukurta vėjo stiprumo skalė oficialiai panaudota burlaivyje „Beagle“, kuris 1831 m. buvo pasiųstas į mokslinę ekspediciją prie Pietų Amerikos krantų. Nuo 1838 metų ja pradėjo naudotis britų, o vėliau ir viso pasaulio jūreiviai.
1846 m. F. Beaufort tapo kontradmirolu, o 1829 metais jis buvo paskirtas Karališkojo jūrų laivyno vyriausiuoju hidrografu ir šias pareigas ėjo 28 metus.
Vėjo jėgos ribos
1874 metais dvylikos balų Beaufort sistema buvo patvirtinta pirmajame Tarptautiniame meteorologijos kongrese. Tuo metu burinius laivus pradėjo keisti garlaiviai. Beburių laivų jūreiviams reikėjo naujų vėjo jėgos nustatymo būdų. Beaufort skalei buvo nubrėžtos tikslesnės vėjo greičio, matuojamo metrais per sekundę, kilometrais per valandą bei mazgais, ribos. Tačiau atskiros šalys neturėjo vieningos vėjo greičio pavertimo balais sistemos. Ji buvo įvesta tik 1913 m. Šiuo metu galiojanti vėjo greičio balų sistema priimta 1926 ir 1939 metais. 1955 metais, kad būtų galima įvertinti skirtingas uraganinio vėjo jėgas, JAV Orų biuras išplėtė skalę iki 17 balų. Didžiausiai vėjo jėgai – 17 balų atitinka 56,8 m/sek. greitis.
Nuo 1838 metų Admiralitetas įvedė anglų kariniame jūrų laivyne tokią Beaufort skalę:
0 — štilis;
1 — oras juda lengvai. To pakanka, kad laivas galėtų pajudėti iš vietos su visomis pakeltomis burėmis;
2 — lengvas brizas, kuriam pučiant laivas su visomis burėmis plaukia 1—2 mazgų greičiu;
3 — nedidelis brizas, kuriam pučiant laivas su visomis pakeltomis burėmis plaukia 3—4 mazgų greičiu;
4 — vidutinis brizas, kuriam pučiant laivas su visomis burėmis plaukia 5—6 mazgų greičiu;
5— šviežias brizas, kuriam pučiant tas pats laivas gali plaukti su brombramseliu;
6 — stiprus brizas, kuriam pučiant tas pats laivas gali plaukti iškėlęs marselį su vienu rifu ir stakselį;
7— vidutinis vėjas, kuriam pučiant laivas gali plaukti su marseliu, dviem rifais ir kliveriu;
8 — šviežias vėjas, kuriam pučiant laivas gali nešti užrifuotus marselius ir apatines bures;
9 — stiprus vėjas;
10 — škvalas, kuriam pučiant laivas gali plaukti su užrifuotu grotmarseliu ir užrifuotu foku;
11 — audra, kuriai siaučiant laivas turi apsiriboti tik štorminiais stakseliais;
12 — uraganas, kuriam siaučiant laivas negali pakelti jokių burių.
Vėjo jėga žmonės domėjosi nuo neatmenamų laikų. Žinoma, kad kinai dar prieš kelis tūkstantmečius kūrė vėjarodžius, galinčius stebėti vėjo pokyčius. Iš Rytų į Europą vėjarodžiai atkeliavo ankstyvaisiais viduramžiais. Jau tada mokslininkai pradėjo kurti vėjo greičio nustatymo metodus. Vienas pirmųjų nustatyti vėjo greitį bandė Renesanso matematikas, filosofas, astrologas italas Girolamo Cardano (1501-1576). Jis tvirtino, kad siaučiant stipriai vėtrai, vėjas per vieną žmogaus pulso tvinksnį nulekia 50 žingsnių.
Burinių laivų jūreiviai labiau už kitus buvo suinteresuoti įvertinti savo sąjungininką ir priešą – vėją. Tokiam sudėtingam įrenginiui, kaip burinis laivas, reikėjo tikslios vėjo charakteristikos. Britanijos Karališkoji draugija XVII a. pasiūlė jūrų laivyne taikyti keturių balų sistemą vėjui įvertinti. Ją sukūrė anglų filosofas, pedagogas, politikos veikėjas John Locke (1632-1704). Savo laiške Admiralitetui jis rašė: „Vėjo stiprumas žymimas 0, 1, 2, 3, 4. Nulis reiškia nedidelį vėją, kuris dar negali judinti medžio lapų. Vienas reiškia silpną vėją, kuris jaučiamas tik iš lapų judėjimo. Keturi reiškia labai stiprią audrą. Du ir trys — tai tarpiniai balai tarp vieno ir keturių, kiek aš galėjau apie juos suprasti. Tie balai, nors ir neišmatuojami taip tiksliai, kaip norėčiau, bet manau vis tiek geriau negu nieko“.
Ši keturių balų skalė buvo primityvi ir galėjo būti vertinama labai subjektyviai. Anglų admirolui serui Francis Beaufort pavyko tiksliau standartizuoti vėjo jėgos charakteristikas. Būtent tada ir atsirado, vėliau plačiai pripažinta, specialioji Boforto skalė (Beaufort Scale).
Vėjas, „sutalpintas“ į 13 balų
Francis Beaufort gimė Airijoje. Jo tėvas buvo gerai žinomas geografas ir topografijos specialistas. Jis vienas iš pirmųjų paskelbė detalius Airijos žemėlapius. Šį polinkį paveldėjo ir jo sūnus. Pasak jo sesers, Francis nuo penkerių metų svajojo tapti jūrininku. Savo svajonę jis įgyvendino būdamas keturiolikos, kai pradėjo tarnauti Rytų Indijos kompanijos prekybos laive.
Perėjęs į Karališkąjį karinį jūrų laivyną, F. Beaufort 1794 metų birželyje dalyvavo anglų-prancūzų jūrų mūšyje, kuriame buvo sužeistas. 1805 m. jis buvo paskirtas laivo „Woolwich“ vadu ir pasiųstas atlikti hidrografinius tyrimus La Platos įlankoje, įsiterpusioje tarp Argentinos ir Urugvajaus. Vėliau F. Beaufort vadovavo ekspedicijai, tyrinėjusiai Mažosios Azijos pakrantes. Jo atlikti išsamūs hidrografiniai darbai tada dar mažai ištirtose vietose neprarado savo reikšmės iki šių dienų. Tačiau svarbiausias F. Beaufort pasiekimas – vėjo intensyvumo skalės, kuri naudojama visame pasaulyje, sudarymas.
Po paskutinio sunkaus sužeidimo, kurį patyrė per vietinį konfliktą su turkų pašomis, F. Beaufort teko atsisakyti tarnybos kariniame laivyne. Dabar jis visą savo laisvalaikį skyrė kartografijai ir orų stebėjimui. Remdamasis savo meteorologiniais žurnalais, F. Beaufort sukūrė 13 balų (nuo 0 iki 12) skalę, kurios pagalba, pagal vandens paviršiaus būseną ir vėjo poveikį buriniam laivui, buvo galima nustatyti vėjo stiprumą. Pirmą kartą jo sukurta vėjo stiprumo skalė oficialiai panaudota burlaivyje „Beagle“, kuris 1831 m. buvo pasiųstas į mokslinę ekspediciją prie Pietų Amerikos krantų. Nuo 1838 metų ja pradėjo naudotis britų, o vėliau ir viso pasaulio jūreiviai.
1846 m. F. Beaufort tapo kontradmirolu, o 1829 metais jis buvo paskirtas Karališkojo jūrų laivyno vyriausiuoju hidrografu ir šias pareigas ėjo 28 metus.
Vėjo jėgos ribos
1874 metais dvylikos balų Beaufort sistema buvo patvirtinta pirmajame Tarptautiniame meteorologijos kongrese. Tuo metu burinius laivus pradėjo keisti garlaiviai. Beburių laivų jūreiviams reikėjo naujų vėjo jėgos nustatymo būdų. Beaufort skalei buvo nubrėžtos tikslesnės vėjo greičio, matuojamo metrais per sekundę, kilometrais per valandą bei mazgais, ribos. Tačiau atskiros šalys neturėjo vieningos vėjo greičio pavertimo balais sistemos. Ji buvo įvesta tik 1913 m. Šiuo metu galiojanti vėjo greičio balų sistema priimta 1926 ir 1939 metais. 1955 metais, kad būtų galima įvertinti skirtingas uraganinio vėjo jėgas, JAV Orų biuras išplėtė skalę iki 17 balų. Didžiausiai vėjo jėgai – 17 balų atitinka 56,8 m/sek. greitis.
Nuo 1838 metų Admiralitetas įvedė anglų kariniame jūrų laivyne tokią Beaufort skalę:
0 — štilis;
1 — oras juda lengvai. To pakanka, kad laivas galėtų pajudėti iš vietos su visomis pakeltomis burėmis;
2 — lengvas brizas, kuriam pučiant laivas su visomis burėmis plaukia 1—2 mazgų greičiu;
3 — nedidelis brizas, kuriam pučiant laivas su visomis pakeltomis burėmis plaukia 3—4 mazgų greičiu;
4 — vidutinis brizas, kuriam pučiant laivas su visomis burėmis plaukia 5—6 mazgų greičiu;
5— šviežias brizas, kuriam pučiant tas pats laivas gali plaukti su brombramseliu;
6 — stiprus brizas, kuriam pučiant tas pats laivas gali plaukti iškėlęs marselį su vienu rifu ir stakselį;
7— vidutinis vėjas, kuriam pučiant laivas gali plaukti su marseliu, dviem rifais ir kliveriu;
8 — šviežias vėjas, kuriam pučiant laivas gali nešti užrifuotus marselius ir apatines bures;
9 — stiprus vėjas;
10 — škvalas, kuriam pučiant laivas gali plaukti su užrifuotu grotmarseliu ir užrifuotu foku;
11 — audra, kuriai siaučiant laivas turi apsiriboti tik štorminiais stakseliais;
12 — uraganas, kuriam siaučiant laivas negali pakelti jokių burių.
(7)
(0)
(0)