2008 m. sutrumpinus privalomosios karinės tarnybos trukmę iki vienerių metų, Rusijos Gynybos ministerijos atstovai reguliariai skelbia pranešimus apie sėkmingą kovą su vadinamąja „dedovščina“ (nestatutinių santykių forma armijoje, kai vyresni kariai žemina vėliau į armiją patekusius asmenis).

Be to, pastaruoju metu Rusijos valdžia nusprendė sugriežtinti šaukimo į kariuomenę taisykles. Šiuolaikinės Rusijos armijos užkulisius savo reportaže atskleidžia portalas meduza.io.

Gegužės mėn. pradžioje Rusijos Dūmoje imtasi iš karto dviejų įstatymo projektų: pirmasis skirtas suteikti galimybę Kariniam komitetui siųsti šaukimo pranešimus elektroniniu paštu, o antruoju šauktiniai įpareigojami registruotis pagal faktinę gyvenamąją vietą.

Sankt Peterburgo leidinio „Bumaga“ žurnalistas Jevgenijus Antonovas pasigilino į statistinius duomenis ir pasikalbėjo su žmogaus teisių gynėjais ir šauktiniais, norėdamas išsiaiškinti, ar Rusijos kariuomenėje egzistuoja „dedovščina“, o jei egzistuoja, tai kokios yra šio reiškinio formos.

„Tu man tuoj tualetą liežuviu išlaižysi, - štai tokiais žodžiais 2014 m. gruodžio mėn. nedidelio ūgio putlus Ainuras po septynis mėnesius trukusios tarnybos šalia Novosibirsko esančiame dalinyje pasitiko neseniai į kariuomenę pašauktą Georgijų. – Pats protingiausias čia, todėl apie Kazachstaną kalbi?“

Pusvalandžiu anksčiau Georgijus pasakė, kad Kazachstane žemas gyvenimo lygis. Kartu su Ainuru, vadinusiu Kazachstaną antrąja savo tėvyne, į patalpą įėjo du kartu tarnavę vaikinai. Jie taip stipriai suėmė Georgijaus rankas, kad šis nebegalėjo jų judinti.

Ainuras stovėjo priekyje, o vos tik durys buvo uždarytos - iš visų jėgų naujokui sudavė antausį ar trenkė per pakaušį. Georgijaus ausyse pasigirdo zvimbimas, tada sekė smūgis į pilvą šalia inkstų, Ainuras sugriebė jį už plaukų ir pranešė, kad nuo šiol tai jo laukia kiekvieną dieną, kol Georgijus visam daliniui girdint nepasakys, kad Kazachstanas – didi šalis.

Po šio incidento kartu tarnybą atliekantys jaunuoliai Georgijui patarė nieko nesakyti vadovybei, nes bus tik dar blogiau. Ainuras nusišypsojo ir pridūrė galintis panaudoti peilį. Atsistoti ir išeiti iš patalpos Georgijus pajėgė tik po kelių minučių, nes labai skaudėjo visą kūną, nors jokių mėlynių nebuvo.

Dalinys, į kurį jaunuolis 2014 m. lapkričio mėn. atvyko iš Barnaulo, remiantis atsiliepimais internete, ganėtinai ramus. Prastai išlaikęs baigiamuosius egzaminus mokykloje Georgijus nusprendė eiti į kariuomenę dėl žadamų palengvinimų vėliau stojant į mokslus.

Socialiniuose tinkluose paskaitęs informaciją apie tai, kad daugumoje Sibire esančių dalinių laikomasi visų įstatymų, jis naujosios patirties nebebijojo, nors šiek tiek vis dėlto nerimavo dėl galimos „dedovščinos“.

„Netgi kilo minčių nusižudyti, jei toks dalykas nutiktų, - prisiminimais dalinosi jaunas vyras. – Vis tik kai tai nutiko, supratau, kad noriu gyventi, todėl nusprendžiau pakentėti.“

Kitą dieną prieš einant miegoti visiems matant ir girdint jis pasakė, kad Kazachstanas – geriausia šalis. Kartu tarnybą atlikę jaunuoliai tai vertino kaip normą, o vėliau paaiškėjo, kad jis – ne pirmas, kuris buvo priverstas padaryti tokį pareiškimą.

„Duchai“ be „dedų“

2002 m. balandžio mėn. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas kreipdamasis į Federalinį susirinkimą, kaip vieną iš prioritetų įvardijo tarnybos kariuomenėje sutrumpinimą.

Remiantis viešosios nuomonės apklausomis, Rusijos gyventojai ginkluotųjų pajėgų reformą linkę vertinti kaip vieną esminių valdžiai tenkančių užduočių: dauguma respondentų akcentavo, kad tikisi visiško „dedovščinos“ sunaikinimo.

2006 m. birželio mėn. V. Putinas palaimino įstatymą, kuriame numatomas privalomosios karinės tarnybos sutrumpinimas iki vienų metų (vietoje ankstesnių dvejų). Tuometinis Rusijos gynybos ministras Anatolijus Serdiukovas teigė, kad ši priemonė leis reikšmingai pažaboti nestatutinius santykius kariuomenėje, sunaikinant „dedų“ (beveik visą numatytą laikotarpį atitarnavusių karių) ir „duchų“ (šauktinių naujokų) kastas.

„Anksčiau būdavo taip: pirmuosius metus karys mokydavosi ir tarnaudavo, antruosius – ruošdavosi grįžti namo. Nuo šiol tokių dalykų nebebus“, – paaiškino A. Serdiukovas.

Neilgai trukus Rusijos Gynybos ministerija nustojo publikavusi atliekančių karinę tarnybą asmenų pavardes (nuo tada tai daro Vyriausioji karinė prokuratūra).

Paskutinė ataskaita parengta pagal 2008 m. rezultatus. Joje teigiama, kad per metus Rusijoje žuvo 471 karys (šis skaičius daug mažesnis nei anksčiau: 1996 m. nekovinės kariuomenės netektys siekė per 1,5 tūkst. asmenų, o 2005 m. tokių buvo daugiau nei tūkstantis).

Kaip praneša kelios žmogaus teisių gynimo organizacijos, statistinių duomenų nebuvimas nereiškia „dedovščinos“ nebuvimo. Georgijaus istorija – toli gražu ne vienintelė, nutikusi vien tik 2014 m.

„Dedovščina“ žudo karius

Tų pačių metų vasario 17 d. naktį šalia Chabarovsko esančiame kariniame dalinyje rastas ant diržo pasikoręs šauktinis Aleksejus Snakinas.

Tarnybos metu jis ne kartą prašė tėvų atsiųsti jam pinigų neatsakydamas į klausimus, kam jų reikia. Po metų majoras Nikolajus Čabanovas apkaltintas reikalavęs iš šauktinio pinigų ir prieš jį smurtavęs.

Pritaikius straipsnį dėl tarnybinių įgaliojimų viršijimo jis buvo nuteistas trejiems metams lygtinai. 2016 m. vasario mėn. žmogaus teisių gynimo organizacijos „Pravo materi“ (liet. „Motinos teisė“) teisininkams pavyko išsireikalauti teismo nutarties pakeitimo ir N. Čabanovui skirta 3,5 metų įkalinimo bausmė, kurią nurodyta atlikti kolonijoje.

2014 m. kovo 14 d. dienos metu Jurginsko kariniame dalinyje Kemerovo srityje mirė šauktinis Sergejus Laptevas. Iš pradžių kaip mirties priežastis buvo nurodoma sustojusi širdis ir ūmus gastritas, nors jauno vyro tėvai primygtinai tikino, kad jų sūnus niekada neturėjo jokių problemų dėl širdies ar skrandžio.

Apskundus ekspertizę teisme ir pakartotinai ištyrus jaunuolio kūną nustatytos kitos mirties priežastys: skrandžio sienelių plyšimai, pilvo trauma ir stiprus nukraujavimas. Kartu su S. Laptevu kariuomenėje tarnavęs Ivanas Kulaginas nuteistas kalėti penkerius metus.

Panašių istorijų sąrašą galima tęsti ir toliau, tačiau toli gražu ne visada jos baigiasi nuosprendžiu. Kovo mėn. radijo stoties „Svoboda“ eteryje papasakota apie tris su „dedovščina“ susijusius incidentus, įvykusius per kelerius pastaruosius metus.

Būtina pastebėti, kad egzistuojantys statistiniai duomenys atspindi tik baudžiamąsias bylas, iškeltas pritaikius Baudžiamojo kodekso 335 straipsnį. Tokių 2014 m. buvo 939, o 2015 m. – 901.

335 straipsnis apima nestatutinių santykių kariuomenėje atvejus. Tiesa, nusikaltimai, kuriuos prieš šauktinius gali įvykdyti aukštesnio rango karininkai, į šį straipsnį neįtraukiami. Tokie atvejai numatomi Baudžiamojo kodekso 286 straipsnyje, bet atskirti statistiką, susijusią su karinės tarnybos metu įvykdytais nusikaltimais, nuo civilinių atvejų, neįtikėtinai sudėtinga.

Teko valyti batus, kęsti smurtą ir plėšikavimą

Remiantis tais, kurie dirba su smurto problemomis ginkluotose pajėgose, iš žmogaus teisių gynimo judėjimų „Pravo materi“ ir „Graždanin i armija“ (liet. „Pilietis ir armija“), tikslių duomenų dėl realios situacijos kariuomenėje šiuo metu iš esmės net nėra.

„Armija – viena uždariausių struktūrų iš visų egzistuojančių Rusijoje, - pripažino Georgijus, pridurdamas, kad ir patiems kariams nėra visiškai aišku, kaip elgtis nestatutinėje situacijoje. – Atsiduri savotiškoje metalinėje dėžėje su mažais plyšiais, pro kuriuos neįmanoma ištrūkti. Aš asmeniškai nežinojau, kur galima kreiptis, kai buvau sumuštas. Iš pradžių niekur nesikreipiau.“

Tame Sibiro dalinyje jaunuolis praleido pusmetį. Per tą laiką jis buvo keturis kartus stipriai sumuštas, reguliariai valydavo Ainuro ir jo bičiulių batus.

Georgijus mano, kad iš dalies dėl jo patirtų siaubų kalta iliuzija, kad Rusijoje „dedovščinos“ nėra. „Jei būčiau žinojęs apie dalykus, vykstančius armijoje, būčiau radęs galimybę ten neiti arba bent jau pasiruoščiau morališkai. Galbūt būčiau pasirūpinęs keliomis savigynos pamokomis“, – samprotavo jis.

Valdžia tikina, kad problema nyksta

Dėl su „dedovščina“ susijusios situacijos kiekvienais metais atsiskaityti turi gynybos ministras Sergejus Šoigu. Jis reguliariai teigia, kad nusikaltimų kariuomenėje skaičius pastebimai mažėja: per pirmąjį 2014 m. pusmetį, remiantis S. Šoigu pateikiamais duomenimis, šis skaičius sumažėjo trečdaliu.

Teigiama, kad 2015 m. kariuomenėje įvykdomų nusikaltimų skaičius mažėjo 16 proc. 2016 m. S. Šoigu informavo, kad nestatutinių santykių atvejų skaičius traukėsi dar 40 proc.

Vis dėlto žmogaus teisių gynėjai linkę teigti, kad tokie vertinimai melagingi. „Taikomas triukas, kai kiekis paverčiamas procentu, kurio patikrinti neįmanoma, - aiškino teisininkas Arsenijus Levinsonas iš „Graždanin i armija“. – Mūsų turimais duomenimis, užfiksuotų nusikaltimų skaičius iš tikrųjų mažėja, bet ne taip stipriai. Negalima atmesti tikimybės, kad šis rodiklis mažėja dėl karininkams duoto nurodymo neskelbti duomenų dėl įstatymų pažeidimų, kad nebūtų gadinama statistika.“

Anot A. Levinsono, neretai karinis teismas vienokį ar kitokį incidentą įvertina kaip savižudybę ar nelaimingą atsitikimą. Remiantis „Pravo materi“ pateikiama statistika, savižudybėmis buvo pripažinta 42 proc. mirčių, o nelaimingais atsitikimais – 24 proc.

Komentarai (3)