Sėdėdamas automobilio priekinėje sėdynėje skirtingose valstybėse visada patiri naujų emocijų ir įgauni naujų patirčių. Nejučiomis imi lyginti su tuo, kaip esi pripratęs vairuoti pats, ar jautiesi saugiai už vairo, ar esi užtikrintas, kad įvykus didesniam gedimui, gali tikėtis kvalifikuotos ir savalaikės pagalbos.

„Automobilinė“ patirtis Mongolijoje tikrai kitokia, nei iki šiol turėtos. Dviejų savaičių viešnagė šioje šalyje, kurios metu apvažiavome 3300 km ratą iš Ulan Batoro į pietus iki Gobio dykumos ir atgal į šiaurę iki Chovsgulo ežero, leidžia daryti tam tikras išvadas.

Oficialiai skelbiama, kad iš viso Mongolijoje yra apie 50 000 km kelių (valstybinės reikšmės – tik 12 700 km), tačiau tik 4 800 km (apie 10 %) iš jų tesudaro keliai su asfalto danga.

Palyginimui – Lietuvoje yra 21 300 km kelių, iš jų su tvirta danga – 13 700 km (64 proc.). Tik reikia atminti, kad teritorijos dydžiu Mongolija Lietuvą lenkia 24 kartus. Be to, reiktų iš naujo susitarti dėl „kelio“ apibrėžimo – į tuos 50 000 km Mongolijoje patenka nemaža dalis „kelių“, kurie mūsų akimis atrodo kaip paprasčiausios vėžės per ganyklą.

Autostradų šalyje apskritai nėra. Devynių kilometrų ilgio dviejų juostų kelio su skiriamąja juosta iš Ulan Batoro į oro uostą liežuvis nesiverčia vadinti automagistrale.

Mongolija buvo užsibrėžusi ambicingą tikslą per kelerius pastaruosius metus asfaltuotų kelių, jungiančių provincijų (aimagų) centrus su sostine, dalį padidinti dviem tūkstančiais kilometrų ir tai, atrodo, buvo panašu į tiesą. Netgi ne itin puiki šalies ekonominė padėtis leido tai padaryti. Čia Mongolijai padėjo Pasaulio bankas, Azijos plėtros bankas, Europos Sąjunga ir kiti tarptautiniai fondai.

Vien 2014 m. Mongolijoje asfaltuotų kelių ilgis išaugo 1 800 km. Ruošiantis kelionei ir bendraujant su mongolais, paaiškėjo, kad dauguma jų nežino arba netiki, jog kai kurie magistraliniai keliai jų šalyje jau asfaltuoti. Tik pateikus internete rastą informaciją (o dar geriau – nuotraukas), jie patikėdavo, kad net nutolus nuo Ulan Batoro 500 ar daugiau kilometrų, galima rasti asfaltuotų kelių. Perfrazuojant garsią romėnų taisyklę, jog visi keliai veda į Romą, Mongolijoje galima teigti, kad visi asfaltuoti keliai veda į Ulan Batorą.

Nemažos dalies kelių Mongolijoje negalima eksploatuoti ištisus metus dėl sankasos nestabilumo, yra ribojama transporto masė, kai kurie keliai apskritai neišvažiuojami žiemą, nes nėra kam juos nuvalyti.

Likę gi šalies keliai yra dulkėti žvyrkeliai arba tiesiog paprasčiausios vėžės per stepę. Net žemėlapyje pažymėtas magistralinis kelias kartais gali „pavirsti“ 15-30 lygiagrečiai einančių vėžių „vėduokle“. Vos tik palijus, toks kelias virsta sunkiai išvažiuojamais purvynais. Važiuojant tokiais „keliais“ vairuotojas renkasi tas vėžes, kurios jam atrodo tiesiausios, lygiausios arba „išvažiuojamiausios“.

Vėžės turi dar vieną nemalonią savybę – mažas bangeles, kurias sukuria išdaužyti, normaliai neveikiantys automobilių amortizatoriai, vanduo ir vėjas. Vairuoti automobilį tokiu keliu ilgą laiką yra tikra kankynė – netgi fiziškai stipriam vyrui vibruojantis vairaratis „atmuša“ žasto ir sprando raumenis, po 50-70 km tenka ilsėtis ir masažuoti sprandą ir rankas. Be to, reikia būti nuolat prasižiojus, kad neišsibarškintum dantų. Tada vėl bėda – burnoje renkasi dulkės. Alternatyva – kietai sukąsti žandikaulius iki mėlynumo įtempiant kramtomuosius raumenis.

Dėl prasto kelių tinklo dar ir šiandien gabenti krovinius automobiliais Mongolijoje yra maždaug dvigubai brangiau, nei traukiniais.

Istoriškai kažkada didžiausia savo plotu valstybė Žemėje, sukūrusi pašto stočių prototipą, vėliau taip ir nesukūrė pastovios susisiekimo infrastruktūros. Normalių kelių nebuvimas ir miestų nesikūrimas Ordoje neatlaikė vakarietiško modelio, paremto miestų vystymusi ir kelių tinko plėtra, todėl didžioji imperija turėjo užleisti vietą kitoms, vakarietiško tipo imperijoms ar valstybėms.

Mongolijoje, kaip ir kitose sovietų satelitinėse valstybėse, ilgą laiką karaliavo rusiški automobiliai. Tačiau po to, kai Mongolijoje suklestėjo kalnakasyba ir žmonių pajamos išaugo, nepatikimus rusiškus automobilius masiškai ėmė keisti korėjietiški, dar vėliau – japoniški. Šiuo metu vienareikšmis lyderis – „Toyota“. Jau 2011 m. 45 proc. visų Ulan Batore važinėjančių automobilių buvo būtent šios markės.

„Toyota“ įsigalėjimu Mongolijos rinkoje stebėtis nereikia: japoniški prekiniai ženklai ir kompanijos yra įspaudusios ryškų pėdsaką šalies finansų, telekomunikacijų, statybos ir švietimo srityse.

Vargano Mongolijos kelių tinklo kontekste ypač stebina faktas, kad nemaža dalis Mongolijoje eksploatuojamų automobilių tarpe sudaro hibridinis „Toyota Prius“ modelis. Taip taip, aš nesuklydau – klajoklių šalyje tai pats populiariausias lengvojo automobilio modelis.

Šiandien Mongolijoje padėvėtas „Toyota Prius“, priklausomai nuo pagaminimo metų ir modelio, kainuoja 2000-6000 JAV dolerių, kas sudaro maždaug dešimt vidutinių Mongolijos namų ūkių mėnesinių biudžetų.

Mongolai tiesiog įsimylėjo šiuos mažiukus japoniškus automobiliukus ir ta meilė yra kur kas didesnė nei lietuvio meilė dyzeliniam „VW Passat‘ui“.

Dar 2009 metais į žmones, kurie nusipirko pirmuosius „Toyota Prius“ automobilius, Mongolijoje buvo žiūrima su pašaipa: važinėti pievomis ar purvo pilnomis vėžėmis stepėse ir kalnuose tokiais automobiliais sunku. Be to, žiemos šalyje labai šaltos ir gilios. Atrodė, kad „Toyota Prius“ yra visiškai netinkamas pasirinkimas šios šalies vairuotojams, nes čia – „Toyota Land Cruiser“ „valdos“.

Tačiau šiandien maždaug 13 proc. keleviams vežti pritaikytų automobilių, kurie registruoti šalyje, yra vieno modelio – „Toyota Prius“. Šis nedidelis automobilis mažučiais ratukais itin keistai atrodo dykumoje tarp kupranugarių ir UAZikų.

Pirmieji mongolai, įsigiję „Toyota Prius“ automobilius, neslepia – pirmiausia juos sužavėjo mažos kuro sąnaudos – tuo metu benzino kainos šalyje stipriai kopė į viršų. Hibridiniams automobiliams netaikomi akcizo, importo ir oro taršos mokesčiai, net jei automobiliai nėra nauji. Ši tendencija pastebima ir kitose pasaulio šalyse, kur hibridams analogiškų mokesčių nėra, pavyzdžiui Fidžyje ir Šri Lankoje.

Naujų „Toyota Prius“ automobilių Mongolijoje per metus teparduodama vos 10. Visi kiti – naudoti, daugiausia vežami iš aukcionų Japonijoje. 2014 metais tarpe visų dėvėtų automobilių, įvežtų į Mongoliją, „Toyota Prius“ sudarė 38 proc., o 2015 – net 52 proc.

Žiemos vidutinė temperatūra Ulan Batore yra žemiausia tarp pasaulio sostinių, bet „Toyota Prius“ turi didžiulį akumuliatorių ir automobilis nesunkiai užsiveda netgi per didžiausius šalčius. Šiuo aspektu dyzelinis „Land Cruiser“ gali tik pasvajoti apie tokį patikimumą.

Vairuojant „Priusą“ netgi garažas nėra būtinas. Tai dar labiau taupo eksploatacijos išlaidas.

Šiandien Ulan Batore galima rasti daug autoservisų, kuriuose remontuojami ar aptarnaujami tik „Toyota Prius“ modelio automobiliai. Aišku, šie automobiliai turi chroniškų ligų, tačiau suskaičiavus visas eksploatacijos išlaidas, „Toyota Prius“ vis tiek laimi prieš konkurentus.

Kita vertus, „Toyota Prius“ gerbia tik tie, kuriems svarbu iš taško A pasiekti tašką B. Tie, kas siekia komforto ir nori pademnostruoti savo statusą, renkasi „Toyota Land Cruiser“, „Lexus“ ar kitus didelius SUV klasės automobilius.

Tačiau „Priusų“ išpopuliarėjimas privedė prie netikėtų problemų. Pirmoji – automobiliams sugedus, nėra kaip tinkamai juos utilizuoti. Seni automobilių akumuliatoriai ir kitos pavojingos eksploatacijos atliekos išmetamos kur papuola. Vyriausybės skatinimas važinėti „švaresniais“ automobiliais virto nekontroliuojamu aplinkos teršimu. Mongolijos valdžia privalo ieškoti sprendimo, nes ilgalaikėje perspektyvoje tai virs Japonijos autošiukšlių subsidijavimu.

Tai, kad į Mongoliją masiškai vežami dėvėti japoniški ir korėjietiški automobiliai būtent iš šių valstybių, lemia, jog apie 75 proc. šalyje važinėjančių lengvųjų automobilių turi vairą dešinėje. Nors Mongolijoje eismas vyksta kaip ir pas mus – dešiniąja kelio puse. Visi mums siūlyti išsinuomoti automobiliai taip pat buvo dešiniavairiai. Tačiau kelionės metu neteko matyti incidentų, kuriuos lemtų būtent dešinė vairo padėtis.

Degalų kainos Mongolijoje pradžiugintų lietuvius: 92 markės benzino kaina šalyje svyruoja apie 0,66 euro už litrą. Mongolijoje daugiausia vartojamas būtent 92 oktaninio skaičiaus benzinas arba dyzelinas. Nors dažname degalinės kainininke galima pamatyti ir skaičių „95“, tačiau kainos ties šia eilute dažniausiai nėra. Bet provincijoje nesunku rasti benzino, kurio oktaninis skaičius tesiekia 80 – jis skirtas seniems automobiliams. Tiesa, dyzelino įsigyti galima ne visose degalinėse, nes krovininio transporto Mongolijoje, ypač provincijoje, nėra daug.

Populiariausias servisas – ratų remontas. Tokias dirbtuves galima rasti net menkiausiuose kaimuose, o pats „servisas“ gali būti įkurtas paprasčiausioje mongoliškoje jurtoje. Keliai prasti ir pramušti padangą ant aštraus akmens – itin paprasta. Mes Gobyje vieną kartą per pusvalandį keitėme net du ratus. Paprastai didesnis automobilis – toks kaip mūsų naudotas „Mitsubishi Delica“ ar visureigis didesnei kelionei yra komplektuojamas su 4 atsarginiais ratais.

Mongolijos vairuotojai profesionaliai vairuoja bekele ir grioviais, sugeba išvairuoti iš painiausių tarpeklių, susiorientuoti bekraštėje erdvėje. Be to, kaip ir Sibiro vairuotojai, jie labai solidarūs ir padeda į bėdą papuolusiam. Tačiau jei jūs vaidinate pėčiųjų rolę, tai netgi Ulan Batoro pėsčiųjų perėjoje – duokite jam kelią. Taip bus geriau ir jums, ir jam...

Ir jei norite patirti tikrą bekelę, smėlį bei kalnus savo ratais, jei trokštate pasitikrinti vairavimo įgūdžius, jei negąsdina perspektyva atsidurti vienam su vairuojamu automobiliu bekraštėje stepėje, kurioje esate tik jūs ir horizontas, tada mėlyno dangaus ir laisvės kraštas – Mongolija – tinkamas pasirinkimas.

Komentarai ()