Kas galėjo pamanyti – po Sacharos paviršiumi rastas didžiulis vandens šaltinis (9)
Dykuma tikriausiai būtų paskutinė vieta, kurioje ieškotumėte vandens. Tačiau požeminis vanduo gali nukeliauti šimtus kilometrų nuo savo pirminio šaltinio ir kartais atsiduria po itin sausų regionų paviršiumi.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
1981 metais kosminis erdvėlaivis „Columbia“ sudarė rytinės Sacharos dykumos žemėlapį naudodamas radarą, kuris yra mikrobangų spinduliuotės forma, galinti prasiskverbti pro debesis ir smėlį – tačiau ne pro drėgnas nuosėdas. Šis radaro žemėlapis rodo senovinės topografijos žemėlapį po dykumos smėliu, charakterizuojamą plačiais upės slėniais, apsuptais kalvotų uolų.
Ši nuotrauka demonstruoja, kaip keičiasi klimatas – ir, kaip manoma, atspindi sąlygas, buvusias paskutinio ledynmečio metu (maždaug prieš 10 000 – 70 000 metų), kai Žemėje temperatūra buvo gerokai žemesnė, nei dabar. Dauguma regionų, kuriuose šiandien klesti dykumos, anuomet turėjo labiau gyvybei pritaikytą klimatą su didesniu kritulių kiekiu.
Palydovo daryta Safsaf oazės nuotrauka rytų Sacharoje suteikia keletą oazės kilmės užuominų. Tačiau 1981 metais daryta „Columbia“ nuotrauka atskleidžia uolėtą sluoksnį po dykumos smėliu bei juodus kanalus, kuriais kadaise vingiavo senovinė upė, maitinusi minėtą oazę.
Senovinę natūralaus drenažo sistemą maitino krituliai, o ypač – netoliese esančios aukštumos Libijoje. Ši sistema susiformavo ant ypatingai korėtos uolienos, žinomos kaip Nubijos smiltainis. Šis smiltainis, kurio galima rasti po didžiąja Sacharos dykumos dalimi, yra maždaug 900 metrų storio ir kaupia itin didžiulius kiekius požeminio vandens. Skaičiuojama, kad šio vandens kiekis siekia net 18 000 kubinių kilometrų. Šio vandens įspūdingą amžių patvirtino ir matavimas radioaktyviąja anglimi – analizė parodė, kad šiam požeminiam vandeniui – net 35 000 metų. Tai rodo, kad šis vanduo atsirado kritulių pavidalu, paskutinio ledynmečio metu.
Sacharoje Nubijos smiltainis yra apverstas „aukštyn kojomis“ ir siekia paviršių. Toje vietoje, kurioje taip nutinka, vanduo išteka į paviršių ir suformuoja oazę. Tai – tarsi vietinis artezinio vandens šaltinis. Vanduo tarsi vandentiekio sistemoje ištrūksta iš smiltainio paviršinio sluoksnio ir paviršiuje suformuoja oazę.
Šis požeminio vandens šaltinis yra vadinamas Nubijos vandeninguoju sluoksniu. Jis yra pagrindinis vandens šaltinis vakarų Egipte ir Libijoje. Tiesa, šis šaltinis nėra atsinaujinantis – kadangi jo nebemaitina lietaus vanduo – todėl jis reikalauja tinkamos priežiūros bei saikingo naudojimo.
