Kadaise ketvirtas pasaulyje pagal plotą vidinis vandens telkinys dabar yra buvusių laivų kapinės. Ši netektis ne tik atsiliepia vietos žuvininkystės sektoriui, bet ir sukėlė bauginamai daug sveikatos problemų.

Šį mažą nebenaudojamą uostą 2018-ųjų pavasario pabaigoje apėmusi smarki audra apstulbino netgi vietos ekologą, seniai susitaikiusį su kadaise didžiulės buvusios Aralo jūros (didelio druskingo nenuotakaus ežero) nuniokojimu.

Tą praėjusios gegužės dieną į lauką išėjusį ekologą Gilebojų Žeimuratovą pasitiko tirštas geliantis rūkas. „Atidarius duris, buvo taip balta, kad atrodė, jog sninga“, – pasakoja 58-erių G. Žeimuratovas, senos žvejų giminės palikuonis, gyvenantis vietovėje, kurioje nebėra žuvų.

Tris dienas audra drabstė buvusio jūros dugno dumblą, esantį buvusiame vidiniame vandens telkinyje, kuris kadaise buvo ketvirtas pasaulyje pagal plotą. Dangus užtemo, o Muinako, buvusio uostamiesčio vakariniame Uzbekistane, gyventojams teko kramsnoti sūrų smėlį. Netgi lietus pajuodo, o panikos apimti ūkininkai nuskubėjo gelbėti pasėlių.

Audrai siaučiant, Vladimiras Zujevas, į pensiją išėjęs rusų pilotas, tapęs kelionių organizatoriumi, sėdėjo savo pavėsinėje. Jo sodo dekoracijomis tapo Lenino biustas ir kiti sovietiniai reliktai.

„Buvo neįmanoma ką nors įžiūrėti. Druska buvo sausa, tačiau lipo prie odos, buvo sunku ją nuvalyti. Netgi vandeniu nuplauti ją buvo sunku“, – pasakoja V. Zujevas. Gėlės jo sode nuvyto.

Paradoksalu, tačiau miestą kankinanti žmogaus sukelta katastrofa pastaruoju metu tapo pagrindiniu jo traukos objektu. Turizmas čia klesti.

„Daugelis žmonių nori pamatyti ekologinę krizę“, – aiškina Vadimas Sokolovas, Tarptautinio Aralo jūros gelbėjimo fondo Uzbekistano skyriaus vadovas.

Ten, kur bangos kažkada skalavo krantą prie uosto švyturio, dabar smėlėtame jūros dugne guli surūdiję žvejų laivai. Jie atrodo tarsi saulėkaitoje boluojantys dinozaurų kaulai.

Asmenukė laivų kapinėse tapo privalomu dalyku, kuriuo turistai giriasi „Instagram“.

Ali ir Poline Belhoutai, į ketvirtąją dešimtį įžengusi paryžiečių pora, Muinaką pasirinko kaip vieną iš savo metus trunkančios kelionės aplink pasaulį stotelių. „Liūdna regėti, kad prieš kurį laiką čia buvo jūra, o dabar tebėra laivų kapinės. Gerokai keista matyti čia gulinčius laivus“, – sako P. Belhout.

Kadaise Muinake nebuvo viešbučio, tačiau dabar miestas jų turi tris. Čia taip pat interneto kavinė, o rugsėjį vyksta valdžios organizuojamas elektroninės muzikos festivalis.

Muinake maždaug 1986-aisiais pranykusi jūra dabar yra už daugiau nei 120 kilometrų. Vienintelį vandens vaizdą galima išvysti kukliame vietiniame muziejuje: čia yra apdriskusių nuotraukų ir nostalgiškų aliejiniais dažais nutapytų paveikslų, kuriuose pavaizduotas kadaise mėlynas buvęs horizontas.

Praėjusią gegužę siautusi precedento neturinti audra patvirtino niūrią prognozę: pašalinis poveikis aplinkai, kurį kelią Aralo jūros netektis, darosi vis stipresnis.

Jūros nykimas „yra ne tik tragedija – kaip pastebi daugelis žmonių, tai yra pavojus, aktyviai besirutuliojantis mums prieš akis“, – sako Helena Fraser, Jungtinių Tautų vystymo programos Uzbekistane vadovė.

Aralo jūros problema nėra nauja. Penkios Centrinės Azijos valstybės iš pradžių prieš 25 metus įkūrė Tarptautinį Aralo jūros gelbėjimo fondą, nors jos atsisako bendradarbiauti sprendžiant svarbiausias problemas, pavyzdžiui, vandens paskirstymą.

Tai jau seniai trukdė rasti sprendimą, kaip ir abejotini sovietmečiu dvelkiantys žemės ūkio metodai ir utopiškos didžiulio projekto, stebuklingai atkursiančio jūrą, paieškos.

Senamadiškas centrinis planavimas nulemia, kokie javai bus auginami, aiškina Jusupas Kamalovas, Aralo jūros ir Amudarjos apsaugos sąjungos pirmininkas. Amudarja – viena iš dviejų jūrą maitinančių upių. Dėl pasenusių metodų drėkinimui sunaudojama 80 procentų turimo vandens, nors jo pakaktų žymiai mažiau.

„Ūkininkavimo atžvilgiu tebegyvename sovietmetyje. Štai kodėl nesitikiu pokyčių“, – sako J. Kamalovas.

Problemos šaknys siekia laikus prieš maždaug 60 metų, kai Sovietų Sąjungos vadovas Nikita Chruščiovas nusprendė visoje Centrinėje Azijoje industrializuoti žemės ūkį nepaisydamas regiono sausumo. Amudarjos ir Syrdarjos upės buvo nukreiptos į išdžiūvusius drėkinimo kanalus, kad drėkintų kviečių ir medvilnės laukus.

Tuo metu, kai 1991-aisiais žlugo Sovietų Sąjunga, Aralo jūra jau buvo susitraukusi. Nors vandens drėkinimui paskirstomo vandens kiekis smaugė jūrą, Centrinės Azijos šalys pasirašė susitarimą dėl jo išlaikymo.

Tiek Turkmėnistanas, tiek Uzbekistanas tebeaugina medvilnę, nepaisant to, kad kova su priverstiniu darbu derliaus rinkimo metu Uzbekistane ir mažėjantis vandens tiekimas paskatino ir medvilnės auginimo apimčių sumažėjimą.

Vandens trūkumą sustiprino ir klimato kaita. Mažėja abi upes maitinantys ledynai, esantys Turkmėnistano ir Kirgizstano kalnuose.

Iš viso vandens, į Amudarjos upę atitekančio iš Pamyro kalnų, Aralo jūrą pasiekia mažiau nei 10 procentų. Išdžiūvusi jūra, kurios paviršiaus plotas dabar yra susitraukęs iki apie 10 procentų ankstesnio įprasto dydžio, yra 29 metrais seklesnė ir tokia sūri, kad joje nebegyvena žuvys ir maža kitokios gyvybės.

Vienos kelionės į Muinaką metu kai kurie užsienio ekspertai aiktelėjo, kai jų autobusas važiavo tiltu per Amudarjos upę: plačia ir smėlėta upės vaga tekėjo tik siaurutis nusikamavęs upelis.

O pakelėse buvo regėti vandeniu užtvindyti ryžių laukai, nepaisant vyriausybės nurodymų auginti kitus javus.

„Problemą matome tiesiai prieš savo akis: visiškas absurdas, kad čia auginami ryžiai“, – sako François Brikké iš Pasaulinės vandens partnerystės – Stokholme esančios vandentvarkos organizacijos.

Vietos valdžia ir ūkininkai yra linkę nekreipti dėmesio į bandymus apsaugoti aplinką, sako V. Sokolovas. Kai po pranešimų, kad ryžių auginimas bus ribojamas, jų kaina padvigubėjo, imta skubėti užsodinti kai kuriuos plotus.

Besilankiusių ekspertų grupę nuostaba ir niurzgėjimas apėmė ir tada, kai per pietus padavėjai atnešė didžiules lėkštes vietoje išaugintų ryžių su mėsa – Centrinės Azijos patiekalo plovo.

Uzbekistano ekologinio judėjimo – šalies politinės partijos ir aplinkosauginio judėjimo – pirmininkas Borijus Alichanovas mano, kad bandymas reformuoti vandens panaudojimo įpročius yra susijęs ne tik su žemdirbystės metodų, bet ir su tradicijų pakeitimu. „Tai yra kultūrinė problema“, – neabejoja B. Alichanovas.

Iki jūros išnykimo Muinakas buvo klestintis uostamiestis, kuriame gyveno 25 tūkstančiai žmonių. Didelė jų dalis dirbo žvejybos traleriuose arba konservų gamykloje. Maždaug 20 procentų visos Sovietų Sąjungoje suvartojamos žuvies atkeliaudavo iš Aralo jūros, kurioje gyveno apytikriai 30 rūšių žuvų.

Jūros išnykimas ne tik sunaikino žvejybos pramonę, bet ir sukėlė bauginamai daug sveikatos problemų – plaučių, inkstų ligas, padidino vaikų mirtingumą. Be to, kai nebėra švelninančio poveikio, kurį sukeldavo nuo vandens pučiantis vėjas, vasaros regione tapo karštesnės, o žiemos – šaltesnės.

Kaimyninis Kazachstanas žengė reikšmingą žingsnį jūros atkūrimo link. 2005-aisiais buvo pastatyta didelė žemių užtvanka, padedančią mažesniajame baseine išlaikyti Syrdarjos upės vandenį.

Užtvanka atgaivino tai, kas kartais vadinama Mažąja arba Šiaurės Aralo jūra. Vandens lygis pakilo, vietomis jis yra apie 30 metrų. Vėl suklestėjo kadaise išnykusios žuvys, veikia aštuonios perdirbimo įmonės, sako Tarptautinio Aralo jūros gelbėjimo fondo Kazachstano skyriaus direktoriaus pavaduotojas Maratas Narbajevas.

Priešingoje Aralo jūros pusėje esantis Kazachstano miestas Aralskas, kuris yra nuniokotas kaip ir Muinakas, dabar, kai jūra yra tik maždaug už 16 kilometrų, gali atgyti kaip žvejybos uostas.

Nors svajonės atkurti visą jūrą iš esmės buvo atsisakyta, ekspertai siekia bent jau to, kad iš upių būtų išpumpuojama mažiau vandens. Ekspertų teigimu, kad tai būtų pasiekta, Centrinės Azijos šalys privalo įsitraukti į subtilų persiderėjimo dėl vandens paskirstymo procesą ir koordinuoti pagalbos programas, įskaitant ir pajamas iš Jungtinių Tautų pasitikėjimo fondo.

„Šiandien pagrindinis tikslas yra sušvelninti Aralo jūros katastrofos pasekmes. Šiuolaikinėje žmonijos istorijoje niekuomet dar nebuvo nutikę taip, kad vienos kartos akyse pražūtų visa jūra“, – sako Uzbekistano ekologinio judėjimo pirmininkas B. Alichanovas.

Komentarai ()