Pasaulyje egzistuoja nesuskaičiuojamas kiekis ežerų. Didesnių ir mažesnių. Tyvuliuojančių prie didžiųjų miestų arba atsiradusių visiškai atokiose vietose. Tarp gausybės jų egzistuoja nedidelė dalis keistuolių, kuriuos verta paminėti dėl jų unikalių ypatybių. Vien jų – Pradingęs ežeras Jungtinėse valstijose.

Tie kam teko skaityti J.K Rowling sukurtą Hario Poterio knygų seriją tikrai žino kas yra joje aprašytas „kambarys iki pareikalavimo“. Fantastinėmis savybėmis pasižyminti salė atsirasdavo tik žinantiems kur jos ieškoti ir žinantiems į ką kambarys tuo metu pasivertęs.

Pradingęs ežeras Oregono valstijoje nėra paveiktas magiškų burtų, tačiau kai kas jo ypatingąją  savybę galėtų taip įvardyti. Ežero nerasite kada panorėję. Tiesa sakant tam tikru laiku jo vietoje siūbuoja pieva. Apsilankę tuo laikotarpiu nė už ką nepatikėtumėte, kad čia tikro, dabar vis dar egzistuojančio, ežero dugnas.

Jei pagalvojote, kad tai tik kokia bala, netikėtai gavusi šmaikštų pavadinimą, stipriai apsiriksite. Įprastai ežeras semia 32 hektarų plotą, per jį neperbrisite su žvejo batais. Kai jis pilnas vandens.

Nieko nenustebins faktas, kad vandeningiausias laikotarpis būna per drėgnąsias vasaras bei kai į jį pradeda patekti nutirpęs sniegas iš aplinkinių kalnų. Tuo tarpu rudenį, žiemą bei ankstyvą pavasarį ežero dugnas tinkamas pasivaikščiojimui.

Iš jo neišteka jokia upė. Žmonės vandens taip pat nenaudoja kokiems nors projektams.  Kur dingsta vanduo?

Prasmenga skradžiai žemėn. Tiesiogine prasme. Dugne rasime maždaug dviejų metrų gylio duobę į kurią vanduo teka teka ir niekas nežino kur jis visas galiausiai sutelpa.

Dalį paslapties, kodėl skylės niekada nepasotina vanduo, mokslininkai yra paaiškinę. Ši konkreti vietovė prieš maždaug 12 tūkstančių metų buvo vulkaninio aktyvumo zonoje. Joje pilna tų laikų palikimo. Tame tarpe požeminių urvų, kuriais senais laikais tekėdavo lava. Vienas tokių kaip tik netoli Pradingusio ežero.

Visai šalia esantys kalnai aukšti, todėl juose per žiemą susidaro didelis kiekis ledo ir sniego, kuriuos tirpdama saulė išskiria didelius kiekius vandens. Ežere esanti skylė nedidelė, tad ji efektyviai viso plūstelėjusio į ją vandens nesugeba pašalinti.

Tarytum vonia į kurią teka milžiniški kiekiai vandens iš čiaupo. Dalis jo nuteka, bet kol nuostolius vis atstato naujai atitekėję, niekaip nepavyks pasiekti sauso dugno.

Tik štai kur nuteka vanduo niekas iki šiol nėra tyręs. Lavos urvų labirintai po žeme gali raizgytis dešimtis kilometrų. Kažkurio tunelio gale išteka ežero vanduo. Galbūt tokiu keistu būdu jis išsilieja į tolėliau esančią Makenzio upę.

Vietiniai nėra pernelyg sužavėti ežero elgesiu. Kas nors nuolat pabando laimę tą skylę užkimšti. Viskuo kas pakliūna po ranka. Tačiau iki šiol to niekam nepavyko padaryti.

Vietinių noras suprantamas, juk tokio dydžio ežere galėtų gyventi gausybė žuvų, bet bandyti įveisti jas šiai dienai bergždžia, bemaž pusę metų ežeras būna virtęs tikrų tikriausia pieva.

Tokie mėgėjiški bandymai itin nepatinka gamtosaugininkams, kurie kasmet turi traukti įvairiausias atliekas dėka vietinių „geradarių“ sumestas į skylę. Na, o mėgstantieji apokalipses nuolat primena, kad užkimšus ežero nutekamąją skylę, vandens apsemiamas plotas ženkliai padidėtų taip paveiktų visą aplinką.

Komentarai (1)