Tikriausiai ne vienas žmogus, kuris skaito šį tekstą, gyvena keliolikos aukštų daugiabutyje. Arba bent kada nors yra gyvenęs. Arba pažįsta tokiame daugiabutyje gyvenančių žmonių. Bet ar galėtumėte įsivaizduoti, kad daugiabutis būtų vienintelis pastatas visame mieste ir visą žiemą praleistumėte jame, kol už lango siaučia pūga? Vieno Aliaskos miestelio gyventojai gyvena būtent taip.

Kas vasarą Vitjero (Whittier) miestelis Aliaskoje, prie Princo Viljamo įlankos, tampa gyvybingu turistų traukos centru. Čia kasmet atvyksta keli šimtai tūkstančių turistų.

Dažnam jų Vitjeras tampa tik pirmąja stotele – svečiai, trumpai stabtelėję miestelio parduotuvėse, traukia medžioti, žvejoti, stebėti paukščių, eiti į kelias dienas trunkančius žygius ar tiesiog gėrėtis Aliaskos gamtos vaizdais.

Vasarą Vitjero apylinkės išties traukia akį. Šį miestelį supa ledynai, kalnai ir žydras vandenynas, uolose netoli miesto lizdus suka dešimtys tūkstančių paukščių, o aplinkui augantys pušynai ragina leistis į žygį gamtos mylėtojus. Miestelis turi ir uostą, iš kurio plaukia buriuotojai, kruiziniai, žvejybiniai laivai ir t. t.

Bet prasidėjus žiemai turistų srautas nutrūksta. Uostą padengia sniegas, o laivai ilsisi krante ir laukia vasaros. Daug restoranų ir verslų užsidaro, Vitjere lieka tik apie 220 nuolatinių gyventojų.

Ir apie pusė jų visą žiemą gyvena tame pačiame pastate – 14 aukštų daugiabutyje, vadinamame Begičo bokštu (Begich Towers). Miestelio gyventojai, gyvenantys ne šiame pastate, žiemai dažnai išsikrausto, tad už pastato ribų gyventojų lieka nedaug.

Bet Begičo bokštas žiemą pats pasidaro tarsi mažas save išlaikantis miestas. Jis gyventojams suteikia viską, ko gali prireikti per atšiaurią Aliaskos žiemą. Todėl Vitjeras ir gavo „miesto po vienu stogu“ arba „keisčiausio miesto Aliaskoje“ pravardes.

Pastate yra žaidimų aikštelė, bažnyčia, paštas, ambulatorija, parduotuvė, vaistinė, skalbykla, policijos stotis, miesto savivaldos patalpos ir kiti miestiečiams reikalingi dalykai.

Vienintelė miestelio mokykla ir sporto salė irgi yra netoliese – kitoje gatvės pusėje, o iš Begičo pusės ji pasiekiama požeminiu tuneliu. Tai lemia, kad žiemą Begičo gyventojai tiesiog neišeina iš namų. O vaikai gali eiti į mokyklą su šlepetėmis, net kai lauke siaučia pūga.

Lauke pastato gyventojai atsibūna per vasarą. Jie prižiūri turistinius verslus, dirba parduotuvėse, padeda turistams, dirba kaip gidai ir pan. Bet žiemą viso to nebereikia.

Šis pastatas iškilo prieš maždaug 70 metų, 1953–1957 m. Jį statė kariuomenė, anuomet čia planuota įrengti didelę karinę bazę ir tikėtasi, kad čia gyvens apie tūkstantį kareivių ir jų šeimų. Iš pradžių tai buvo trys atskiri pastatai, kurie vėliau buvo sujungti į vieną.

Galiausiai karinė bazė čia taip ir nebuvo įrengta, o pastatas 1973 m. buvo perduotas civilinei valdžiai ir rekonstruotas kaip gyvenamasis namas su autonomine šildymo sistema.

1972 m. jis gavo „Begičo bokšto“ vardą pagal Nicką Begichą, JAV kongresmeną, kuris žuvo Aliaskoje.

2016 m. prasidėjo didelė 2019 m. pasibaigusi pastato renovacija, siekiant išspręsti infrastruktūros problemas – pakeisti vamzdžiai, atnaujinta šildymo sistema, pakeistos lempos, užkaišyti atsiradę plyšiai sienose.

Vitjeras visąlaik buvo sunkiai pasiekiama vieta. Ir dabar žiemą vienintelis būdas pasiekti miestelį yra į jį nuo didžiojo Aliaskos greitkelio vedantis kelias. Šis kelias irgi nėra įprastas – jis 4 kilometrus driekiasi tuneliu, nutiestu po greta miestelio stūksančiu Meinardo kalnu.

Tunelis yra toks siauras, kad jame du automobiliai prasilenkti negali ir eismas vyksta tik viena kryptimi. Kryptis, kuria vyksta eismas, keičiasi kas pusvalandį. Apie 11 valandą vakaro tunelis uždaromas nakčiai – jei nespėji išvažiuoti, turi miestelyje likti nakčiai.

Nuolatiniai Vitjero gyventojai žiemomis daug laiko leidžia drauge – žaisdami kortomis ir kitus žaidimus, o jei kažkam prireikia išeiti už pastato ribų, keli žmonės eina kartu.

Išėjimas į lauką turi ir kitiems pasaulio kraštams nebūdingas problemas – pavyzdžiui, lokius. Jie žiemą kartais įsidrąsina ateiti iki pat Begičo bokšto ir pasirausti šio šiukšlių konteineriuose.

Todėl gyventojai, prieš palikdami pastatą, turi iš pradžių patrankyti duris iš vidaus, kad lokys išsigąstų. O jei visgi neišsigąsta – pasiruošti greitai trauktis atgal.

Vietinių teigimu, daugelis miestelio/pastato gyventojų puikiai sutaria, bet vis dėlto blogų dienų kartais pasitaiko visiems ir miestelyje egzistuoja taisyklė, kad jei kažkam bloga nuotaika, tai reikia suprasti ir tokiam žmogui suteikti erdvės.

Pačioje žiemos gilumoje turistų srautas į Vitjerą vėl šiek tiek išauga – čia pradeda keliauti žiemos sporto entuziastai ir ekstremalių žygių žiemą mėgėjai. Daugelis jų apsistoja tame pačiame Begičo bokšte.

Nors gyvenimo sąlygos pastate nėra ypač prabangios, tačiau turistai gali džiaugtis šiluma ir išskirtiniais vaizdais pro langą po aktyviai praleistos dienos.

Beje, jeigu susidomėjote – išsinuomoti vieno kambario butą Vitjere kainuoja maždaug 650 dolerių (apie 570 eurų) mėnesiui, o nusipirkti trijų kambarių butą – maždaug 30–35 tūkst. dolerių (apie 26–30 tūkst. eurų).

Prižiūrėti pastatą, kad jis išliktų tinkamas gyvenimui net ir atšiaurią Aliaskos žiemą, reikia nemažai darbo. Tačiau daugelis pastato gyventojų myli šią vietą ir niekur nenori kraustytis.

Parengta pagal „Smithsonian Mag“ ir „Anchoridge Daily News“.

Komentarai (30)