Įvairios pasaulio šalys gali pasigirti ką nors turinčios daugiausia. Pavyzdžiui, daugiausia ežerų priklauso Kanadai – joje jų yra apie 879 000.

Tačiau kalbant apie salų skaičių, kuri šalis pirmauja sąraše? Gal Graikija, o gal Indonezija? O kaip Kanada, kuriai priklauso milžiškas Arkties salynas?

Nugalėtoja – gana dideliu skirtumu – yra Švedija. Remiantis statistiką teikiančios Vokietijos bendrovės „Statista“ duomenimis, šioje Šiaurės Europos valstybėje yra, daugiausia negyvenamų, 221 800 salų. (Kitais duomenimis 267 570). Remiantis 2005 m. žurnale „Geografiska Annaler: Series B, Human Geography“ paskelbtu tyrimu, į šį skaičių patenka vos 25 m² ploto salos.

Antrąją vietą užėmusi Suomija turi maždaug 188 000 salų, o Norvegija, užėmusi trečiąją vietą (pagal kitus šaltinius antrą), gerokai atsilieka su maždaug 55 000 salų, rodo „Statista“ duomenys.

Visos trys šalys priklauso Šiaurės šalių regionui (į kurį taip pat įeina Islandija ir Danija). Tai kelia įdomų klausimą: kodėl šioje pasaulio dalyje yra tiek daug salų?

„Tai yra dėl to, kad regionas turi tam tikrą geologiniu požiūriu netolimą praeitį“, – sakė Prancūzijos nacionalinio mokslinių tyrimų centro (CNRS) tyrimų direktorė Karin Sigloch.

„Per pastaruosius kelis milijonus metų (apie 2,6 milijono metų) Žemės klimatas patyrė periodinius ledynmečius Šiaurės pusrutulyje. Prieš tai to nebuvo", - sakė ji.

Sigloch paaiškino, kad Šiaurės šalys palyginti neseniai patyrė ledynų augimą ir nykimą virš jų pamatinės uolienos.

Dideliuose ledynmečiuose egzistuoja mažesni ledynmečiai, ir šiltesni laikotarpiai, vadinami tarpledynmečiais. Kvartero ledynmečio metu, prasidėjusiame prieš 2,6 milijono metų – šie šaltieji ledynmečio laikotarpiai pasikartodavo maždaug kas 41 000 metų, iki maždaug prieš 800 000 metų, kai jie prasidėjo kartotis rečiau – maždaug kas 100 000 metų.

Per pastarąjį ledynmetį įvairūs Šiaurės šalių regionai buvo padengti iki 2 km aukščio ledo sluoksniu, kuris buvo toks sunkus, kad dėl to Žemės pluta nugrimzdo.

Ilgo šiltojo laikotarpio (nuo 5000 m. pr. Kr. iki 3000 m. pr. Kr.) metu, vadinamo holoceno klimato optimumu, šis ledas ištirpo ir nuo ledo svorio atlaisvino Žemės plutą.

Šis reiškinys, žinomas kaip izostatinė pusiausvyra, vis dar lemia, kad Kvarkeno archipelagas, vienintelis Suomijos gamtos paveldo objektas, įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, kasmet šiek tiek kyla. Kasmet jo plotas padidėja apie  1 km².

Be to, Šiaurės šalys turi „stebėtinai aukštą topografiją“, nes mantija po regionu yra labai šilta, sakė Sigloch. Dėl šios aukštos topografijos ir ledynų poveikio susiformavo gilūs fiordai, kuriuose „visur kyšojo uolų gabalai“, sakė Sigloch.

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai (1)