Baltijos jūra pradeda atsigauti, teigia Švedijos mokslininkai

Duok dieve tai padėtų atimti rinkos dalį iš ne ten pataikiusių naršyklių. IE must die.

Ups, ne ton temon pataikei... "fosfatų kiekį sumažinti 15 000 tonų, o azoto junginių – 137 000 tonų." Nu ir kiekiai. Kaip ten da nieks maudydamasis nenusinuodijo...?

tie kiekiai sudaro tik 0.007% koncentracija.

O as kazka esu girdejes apie tokia "iprita" kuris guli nuo antrojo pasaulinio ? ar tai tiesa ?

Taip, tiesa. Ir pirmųjų akivaizdžių Baltijos jūros tragedijos požymių teks palaukti dar 30 – 50 metų, kuomet prakiurs visi cheminiai ginklai.

Gal galit placiau apie tai?

"Nežadink Baltijos nelabojo", - taip pavadintas straipsnis, praėjusią savaitę pasirodęs amerikietiškajame "Newsweek", paskatino dar kartą atsigręžti į problemą, kuri turėtų jaudinti ne tik Lietuvą, bet ir visas valstybes, kurių krantus skalauja Baltijos jūra. Neatsitiktinai "Newsweek" Baltijos jūrą vadina minų lauku. Kyla realus pavojus, kad prasidėjus dujotiekio tiesimo darbams gali būti pažadintas ten snaudžiantis slibinas. Kapitono dienoraštis 1947 m. Sovietų Sąjungos karinio jūrų laivyno kapitonas leitenantas Konstantinas Terskovas gavo nelengvą užduotį. Jam buvo įsakyta pačioje giliausioje Baltijos jūros vietoje palaidoti 34 tūkst. tonų cheminių ginklų, konfiskuotų iš nacistinės Vokietijos. Kadangi dauguma prekybinių ir karinių laivų buvo užsiėmę karinių trofėjų gabenimu, K.Terskovui teko vos du iš anglų išnuomoti krovininiai laivai, dar pora baržų ir būrys prievarta įdarbintų vokiečių jūreivių. "Dirbant tokiais tempais mums reikės 10 mėnesių", - rašė jis dienoraštyje. Jo užduotis buvo prie Gotlando salos, tarp Švedijos ir Latvijos krantų, paskandinti cheminius ginklus. Kapitono dienoraštyje rašoma, kad sovietų jūreiviai tiesiog išmetė į jūrą tūkstančius sviedinių su cheminiu "įdaru", todėl nustatyti vietą, kur jie guli, nepaprastai sunku. Maža to, paskandintos aviabombos dažnai iškildavo į paviršių. "Mums teko šaudyti į jas iš kulkosvaidžių", - rašė K.Terskovas. Dar 6-ajame dešimtmetyje bangos į Švedijos krantus išmesdavo sviedinių. Vėliau jų nuolat įkliūdavo į žvejų tinklus. Dabar, beveik po 60 metų, cheminių ginklų laidojimo vieta turi lemiamą reikšmę. Praėjusių metų rugsėjį Rusija ir Vokietija pasirašė 5 mlrd. JAV dolerių vertės dujotiekio tiesimo sutartį. Dujotiekis, kurio ilgis 1200 km, turi sujungti netoli nuo Sankt Peterburgo esantį Vyborgo uostą su Vokietijos Greifsvaldo miestu. Numatytas dujotiekio maršrutas driekiasi netoli nuo Gotlando ir Bornholmo - rajonų, kuriuose po karo K.Terskovas su pagalbininkais paskandino cheminius ginklus. Mirtinai pavojingos medžiagos Rusijos ir Baltijos valstybių ekologai baiminasi, kad tiesiant dujotiekį jūros dugne gulintys ginklai bus pažeisti ir bus užteršta visa Baltijos akvatorija. "Tiesti dujotiekį Baltijos jūros dugnu labai pavojinga, - įspėja Aleksandras Jablokovas, Rusijos ekologinės politikos centro vadovas. – Visas jos dugnas nusėtas bombomis. Pirmiausia reikėtų nustatyti tas vietas, kuriose jos guli". Energijos žaliavos tiekimo iš Rytų į Vakarus klausimas Europoje įgauna vis aktualesnį ir vis komplikuotesnį pobūdį. Rusijos koncernas "Gazprom", kuriam priklauso 51 proc. dujotiekio tiesimo kompanijos akcijų, nori kuo greičiau užsitikrinti tiesioginį tiekimo maršrutą, kuris vestų pas stambiausią jos klientę – Vokietiją. Nutiesus šį dujotiekį Rusijai nereikėtų už dujų tranzitą mokėti kitoms šalims, tarkim, Ukrainai ar Lietuvai. 2013 m., kai abi Šiaurės Europos dujotiekio gijos bus sujungtos ir pradės dirbti visu galingumu (jo pralaidumas sudarys 52 mlrd. kub. m ), Vokietijai bus tiekiama daugiau kaip pusė Vokietijos poreikius tenkinančių dujų. Kalbama, kad Gerhardui Shroderiui, tapusiam dujotiekio tiesimo konsorciumo, kurį sudaro "Gazprom", "E.ON" ir "BASF", stebėtojų tarybos pirmininku (metinė alga – milijonas eurų), teks gerokai patriūsti viešųjų ryšių srityje, kad įtikintų europiečius ne tik geopolitine šio projekto nauda, bet ir jo ekologiniu saugumu. Nors sviediniai ir bombos jau pusę amžiaus guli jūros dugne, jų turinys, daugiausia odą pažeidžiančios dujos ipritas ir liuizitas, taip pat nervus paralyžiuojančios dujos tabūnas, iki šių dienų kelia mirtiną grėsmę. Mokslininkų teigimu, ipritas ne tik pažeidžia odą, bet ir gali sukelti vėžį, juoba kad patekęs į gruntą jis gali išbūti aktyvus šimtus metų. Du kartus, 1969 ir 1986 m., danų žvejai, į kurių tinklus įkliuvo sprogmenų su ipritu, atsidūrė ligoninėje. "Kol cheminės medžiagos ramiai sau guli dugne užklotos dumblu, ypatingos grėsmės nekelia, - sako Aplinkos ministerijos Jūrinių tyrimų centro vadovas Algirdas Stankevičius. - Tačiau tereikia jas išjudinti, ir pagautos bangų jos iškils į paviršių. Jeigu oro temperatūra sieks ne mažiau kaip 14 laipsnių šilumos, garuodamas ipritas taps mirtinai pavojinga medžiaga". Kitos medžiagos, tarkim, tabūnas, nervų sistemą paralyžiuojančios dujos, patekusios į vandenį savo blogąsias savybes praranda per pusantro mėnesio, bet iki tol spėja sunaikinti visus šalia esančius gyvus organizmus. Lietuvos teritorijoje "snaudžianti" ginkluotė dar nepadarė žalos Aplinkos ministerijos Jūrinių tyrimų centro duomenimis, po Antrojo pasaulinio karo Europoje iš viso liko apie 290 tūkst. t (bendras svoris) Vokietijos karinės pramonės cheminių ginklų, turinčių 65 tūkst. t (grynas svoris) 14 rūšių nuodingųjų cheminių medžiagų. Didžiąją dalį šių aktyvių medžiagų, apie 39 proc., sudarė ipritas, nuo kurio išberia pūslelėmis, nervus paralyžiuojančios dujos tabūnas, ašarinės dujos ir plaučius dirginanti nuodingoji medžiaga fosgenas. Karo pabaigoje visas šis trofėjus atiteko sąjungininkėms - JAV, Didžiajai Britanijai, Prancūzijai, SSRS, kurios ir nutarė cheminę ginkluotę krauti į baržas, pavojingąjį krovinį nuplukdyti kuo toliau į vandenyną ir paskandinti giliausiose jo vietose. Tačiau dėl nepalankių meteorologinių sąlygų visas Vokietijos sukauptas cheminis ginklas buvo laidojamas padrikai - dėžės ir konteineriai buvo skandinami laivams plaukiant arba dreifuojant. Pasak tyrinėtojų, ginkluotė kelia pavojų tik tada, kai esanti jos viduje karinė medžiaga pasklinda. Tai gali atsitikti staiga, sprogimo metu, t. y. sprogimą gali sukelti mechaninis slėgimas iškėlimo operacijos metu arba rūdijant sviedinio sienelėms. Iki šiol Helsinkio konvencijos regiono palaidotoje karinėje ginkluotėje tokių sprogimo atvejų dar niekada nebuvo nustatyta. Jūrinių tyrimų centro vadovo A.Stankevičiaus žodžiais, korozija jau seniai pakenkė ginklų skenduolių sienelėms, ir dauguma cheminių medžiagų dabar tiesiog ramiai snūduriuoja jūros dugne: "Buvo patikrinti sprogmenys, kuriuos į jūrą vokiečiai išmetė gerokai vėliau – 7-ajame dešimtmetyje. Jie jau buvo sudoroti korozijos". Jūrinių tyrimų centras prie kelerius metus mokslinių tyrimų laivu "Vėjas" bei Krašto apsaugos ministerijos KJP laivu M-51 "Kuršis" atliko kompleksinę karinę bei mokslinę tiriamąją ekspediciją Lietuvos ekonominės zonos vakarinėje dalyje, 70 jūrmylių nuo Klaipėdos, kur yra paskandintos cheminės ginkluotės kapinynas. Pasak A.Stankevičiaus, pačioje Lietuvos teritorijoje guli apie 2 tūkst. t bendro svorio cheminių ginklų, o cheminė medžiaga sudaro apie 1 tūkst. t (ipritas - apie 60 proc.). Cheminio ginklo laidojimo vietoje jūros gylis svyruoja nuo 84 iki 126 m. Tuomet ryškių tirtos Baltijos jūros akvatorijos būklės pokyčių, cheminių medžiagų poveikio jūrinei aplinkai nebuvo pastebėta, tačiau mokslininkai baiminasi, kad naujasis dujotiekis gali paspartinti ekologinę katastrofą. Mokslininkai skelbia pavojų Vokietijos tyrinėtojai, savo tyrimus atlikę tuomet, kai dar nieko nežinojo apie saviškių užmačias, paskelbė, kad didžiausias cheminis pavojus turėtų kilti šiame dešimtmetyje. Jei taip atsitiktų, tai būtų pasaulinio masto ekologinė katastrofa. Pirmas įspėjimas buvo 1997 m., kai prie Švedijos uosto Liusečilo priedugniniame vandens sluoksnyje buvo nustatyta nuodingųjų medžiagų koncentracija, šimtus kartų viršijanti foninę. Netrukus Bornholmo baseine Rusijos mokslinė ekspedicija gruntosemiu kartu su dugno nuosėdomis iškėlė iprito ir dumblo gumulų. Cheminių bombų neretai pakliūdavo į danų žvejų tinklus. 1991 m. rugpjūtį dešimtys dėžių sprogmenų iš Leningrado karinės jūrų bazės pateko į Suomijos pakrantę. 1992 m. Bornholmo salos pakrantėje aptikta 250 kg bomba, kurioje buvo 60 kg iprito, kitaip dar vadinamo garstyčių dujomis. Aštuntąjį devintąjį dešimtmetį po mokomųjų bombardavimų Baltijos jūroje bangos į paplūdimius išmesdavo fosforo gabaliukų, kurie žalodavo gintaro rinkėjus. Beltų sąsiauryje esančių medžiagų būklė tyrinėta 1971-1972 m., o apie sprogmenis, esančius ties Liepoja, sužinota tik 1991-aisiais. Estijos teritoriniuose vandenyse tebėra apie 40 tūkst. minų, Lenkijos - sprogmenų paskandinta dvylikoje vietų. Chemijos mokslų daktaras Vidmantas Kapočius, plačiau susipažinęs su Baltijoje paskandintų cheminių medžiagų poveikiu, įspėja, kad Lietuvai ir kitoms Baltijos zonos šalims dėl jūroje esančių cheminio ginklo kapinynų gresia ekologinė katastrofa. Pasak chemiko, kai ipritas pateks į vandenį, bus užteršti visi gyvieji jūros organizmai. Ši grandinė neišvengiamai pasieks žmogų, nes bombų kapinynas yra intensyvios žvejybos plotuose. Be to, dalis iprito gali būti išmesta į krantą ir ims garuoti. Didžiausią grėsmę tiek poilsiautojams, tiek šalia jūros gyvenantiems žmonėms jis gali sukelti vasarą. "Mirtina iprito dozė - penki miligramai. Tokį kiekį įkvėpęs žmogus mirtų per tris minutes. Mažesnė dozė irgi pavojinga - gali atrofuotis plaučiai, sutrikti kvėpavimo sistemos darbas. Jis pavojingas ir neįkvėpus. Danų žvejys, ištraukęs iš jūros prarūdijusį sviedinį, iš kurio jam ant kojos išsiliejo iprito, patyrė rimtus nudegimus", - sakė mokslininkas. Nei iškelti, nei "žadinti" negalima V.Kapočiaus teigimu, amerikiečiai yra siūlę pavojingus plotus apdengti akytbetoniu, britai - palaidoti po jūros vandeniu esančioje žemėje, pragręžus gręžinį ir į jį sustūmus pavojingas medžiagas. Dar vienas siūlymas - pavojingą plotą uždengti poliuretanu. Tačiau pastarieji būdai yra pernelyg brangūs. Tokios operacijos gali kainuoti iki 5 mlrd. JAV dolerių. Tuo tarpu padengti akytbetoniu būtų pigiau. Padaryti tokį sarkofagą atsieitų 1-1,5 mlrd. dolerių. Be to, akytas betonas truputį praleidžia vandenį, todėl ipritas po truputį skiltų. Tačiau iprito izoliavimo operacijas sunkintų tai, kad savo cheminio ginklo dalį rusai pasklaidė po jūrą. Pasak V.Kapočiaus, mokslininkai priėjo išvadą, kad irstančių bombų kelti nuo dugno nebeįmanoma. Prieš kelerius metus Belgijoje vykusioje konferencijoje, skirtoje šiai problemai, Rusijos mokslų akademijos Okeanologijos instituto Atlanto skyriaus direktorius Vadimas Paka paskelbė, kad mėginiuose, paimtuose ties Latvija ir Lietuva, jau buvo aptikta iprito pažeistų mikroorganizmų. Pasak jo, iprito padariniai pradėti pastebėti tik dabar, kai sviedinių metalas jau beveik suiręs. Jis taip pat pastebėjęs, kad ES nutyli šią problemą, nes Baltijos jūra yra glaudžiai susijusi su jos pakrantėse esančių šalių ekonomika. V.Kapočius piktinosi, kad ES, primygtinai reikalavusi uždaryti Ignalinos atominę elektrinę ir kitaip rodydama besirūpinanti ekologija, nutyli apie Baltijoje esančius cheminio ginklo kapinynus ir neieško būdų, kaip išvengti problemos. Pasak V.Kapočiaus, taip yra todėl, kad paskelbus apie jūros užteršimą tektų uždrausti žvejybą ir kitus jūrinius verslus. Tokiu atveju ES netektų milžiniškų pinigų. Šiuo metu padėtį dar labiau komplikuoja Rusijos ir Vokietijos užmačios tiesti dujotiekį. V.Kapočiui pritaria ir A.Stankevičius: "Tie, kurie suinteresuoti naujuoju dujotiekiu, nenori kalbėti apie Baltijos jūroje slypinčią grėsmę. Dabar nuo mūsų visų priklauso, ar leisime Baltijos jūroje šeimininkauti pinigams, ar darysime viską, kad mūsų jūra liktų saugi ir galėtume ja naudotis". A.Stankevičius įsitikinęs, kad triukšmą dėl dujotiekio turėtų kelti ne tik Lietuva, Latvija, Estija, bet ir Švedija, kurios dugnu, nusėtu cheminėmis bombomis, bus klojamas dujotiekis, ir visos šalys, kurios gyvena prie Baltijos jūros: "Prieš pradedant dujotiekio tiesimo darbus turime pareikalauti, kad būtų sukurta alternatyvi tarptautinė komisija, kurią galėtų sudaryti nepriklausomi, su Baltijos regionu nesusiję ekspertai. Jie kruopščiai ištirtų Baltijos dugną ir pasakytų - galima ar ne ten knaisiotis, judinti dugną ir tiesti dujotiekį". Bėda ta, kad ES valstybių vienybė subyra į šipulius, kai prabylama apie ekonomiką. Atrodo, kad Europa su savo nenumaldomu dujų troškuliu negali leisti sau tokios prabangos ir atsisakyti šio dujotiekio. Tačiau jai nereikėtų pamiršti, kad šio kompromiso kaina gali priversti pabusti kol kas dar snaudžiantį nuodingąjį slibiną, paveldėtą dar nuo Hitlerio ar šaltojo karo laikų. Baltijos jūros paslaptys Cheminis ginklas prie Bornholmo pradėtas skandinti jau po Pirmojo pasaulinio karo. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui Mažojo Belto sąsiauryje Vokietija paskandino apie 3-5 tūkst. t cheminio ginklo atsargų. Liubeko įlankoje paskandinta 540 t chlorino ir fosgeno. 1946-1947 m. JAV ir Didžioji Britanija Skagerako ir Kategato sąsiauriuose nuskandino 270 tūkst. t sprogmenų su cheminiais užtaisais, kurie buvo pakrauti į senus, naudoti netinkamus laivus. 1947 m. Sovietų Sąjunga jūroje išbarstė cheminius šaudmenis, atitekusius jai po Vokietijos kapituliacijos: 35 tūkst. t raketų ir aviabombų paskandinta 56 jūrmylės į pietvakarius nuo Liepojos, ties Latvijos ir Lietuvos valstybių siena; 5 tūkst. t – Baltijos jūros pietinėje dalyje; 2 tūkst. t - į pietryčius nuo Gotlando; 30 tūkst. t - 14 jūrmylių į rytus nuo Kristianseno salų ties Gotlandu. 1953-1965 m. buvusi Vokietijos Demokratinė Respublika Baltijoje paskandino 12-22 t kovinių cheminių medžiagų.

Kvaili tie žmonės...