Miške atrodo, kad kažkas šaukia jūsų vardą? Mokslininkai paaiškino, kas iš tiesų vyksta ()
Bevaikštant miške, pajūryje ar kitoje vietoje kartais galite apsirinkti, kad girdite pažįstamą triukšmą, pavyzdžiui, žmogaus balsą galbūt netgi kviečiantį jus vardu, nors iš tiesų esate vieni. Tai nereiškia, kad su jumis kažkas blogai – mokslininkai teigia, kad tai dažniausiai yra nesėkmingas smegenų bandymas foniniame triukšme atkurti jiems suprantamus garsus, rašo mokslo naujienų tinklapis „Live Science“.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Reiškinys, kai foniniame triukšme girdimi suprantami balsai ar garsai, vadinamas „klausos pareidolija“.
Audiologų teigimu, šio triukšmo šaltiniai kasdienybėje gali būti įvairūs: elektriniai ventiliatoriai, tekantis vanduo, lėktuvų varikliai, skalbimo mašinų ūžesiai ir kita. Kiek geriau žinoma vaizdo pareidolija potipis, kai žmonės dviprasmiškuose vaizduose mato veidus ar kitus prasmingus raštus.
Garsinė pareidolija nelaikoma klausos haliucinacijų rūšimi. Laikoma, kad jos pasireiškia tada, kai žmogus girdi garsus, kurie realybėje neegzistuoja ir atsiranda be jokio išorinio stimulo, pavyzdžiui, baltojo triukšmo.
Tokios haliucinacijos būdingos įvairioms psichikos ligoms, įskaitant šizofreniją, potrauminio streso sutrikimą ir bipolinį sutrikimą. Tačiau žmonės, sergantys ir nesergantys šiomis ligomis, gali patirti klausos pareidoliją, kuri atsiranda būtent dėl foninio triukšmo.
„Galvokite, kad jūsų smegenys yra didelė modelių duomenų bazė. Visi žodžiai, kuriuos žinote ir kada nors gyvenime girdėjote, yra ten. Smegenys pasirenka, jų manymu, geriausią šabloną. Tas geriausias modelis gali būti visai netinkamas. Tiesą sakant, jis gali būti visiškai netinkamas“, – tinklapiui „Live Science“ sakė audiologas ir Vašingtone įsikūrusio Pagalbos praradus klausą centro generalinis direktorius Neilas Baumanas.
Garsai, kuriuos žmogus girdi patirdamas klausos pareidoliją, nėra visiškai išgalvoti mūsų smegenų. Jie veikiau atsiranda dėl klaidingo realių garsų suvokimo, pavyzdžiui, dėl netikėto statinio signalo arba foninio triukšmo, sklindančio iš miško, piko.
„Daugumos triukšmo šaltinių modeliai nuolat kinta. Paimkime baltąjį triukšmą – jame bus tam tikrų „taškų“, kur modelis šiek tiek skirsis. To gali pakakti, kad žmogus kažką „atpažintų“, – „Live Science“ sakė Oksfordo universiteto Integracinių neuromokslų centro direktorius Andrew Kingas.
A. Kingas klausos pareidoliją aiškina tuo, kad mūsų smegenys nuolat bando suprasti mus supantį pasaulį ir rasti jame atpažįstamus modelius. Ypač tikėtina, kad ji gali pasireikšti, kai šiek tiek atpažįstamus garsus maskuoja triukšmingos aplinkos, pavyzdžiui, restorano ar baro, fonas.
Tokiais atvejais smegenys naudoja procesą, vadinamą kontrasto stiprinimo kontrole, reguliuodamos smegenų ląstelių, reaguojančių į klausos ir regos duomenis, jautrumą, kad jos galėtų prisitaikyti prie be pertrūkio gaunamų signalų.