Kuomet jaustumėte didesnę kaltę: 1) kai kasininkas(-ė) parduotuvėje grąžos atiduotų dešimčia litų daugiau ir jūs, nors tai pastebėtumėte, juos vis tiek paimtumėte ar 2) kai kasininkui (-ei) nematant nugvelbtumėte dešimties litų banknotą iš atviros kasos stalčiaus?

Daugelis žmonių didesnę kaltę jaustų antruoju atveju. Nes toks jų poelgis būtų ne tik sąmoningas, bet ir pačių inicijuotas. O štai jei nuostolį inicijavo kitas asmuo, kaltės jausmas kažkur išgaruoja.

Apie tokias moralinio apsisprendimo tendencijas byloja ir naujausi psichologiniai tyrimai. Dauguma žmonių jaučiasi geriau, jei kažkas blogo įvyksta ne dėl jų iniciatyvos (nors tam jie galėjo užkirsti kelią), ir kur kas prasčiau, jei nusižengimas įvyksta jų iniciatyva.

Periodiniame leidinyje „Psychological Science“ publikuojamo straipsnio autoriai teigia, jog taip atsitinka dėl visai suprantamos priežasties: žmonės įsitikinę, kad kiti juos smerks labiau, jei buvo nusižengta specialiai, ir atitinkamai smerks mažiau, jei jie tik stebėjo nusižengimą ir nieko nedarė, kad jis neįvyktų.

„Rinktis tarp iniciatyvos ar pasyvumo kasdienėse situacijose esame priversti gana dažnai, - tvirtina tyrimui vadovavęs Brandeiso universiteto moralės psichologijos ekspertas Peteris De Skijolis (Peter DeScioli). – Kai kurie žmonės mano, kad pasiimti per didelę grąžą minėtoje situacijoje su dešimčia litų nėra nieko blogo. Tačiau dauguma taip manančiųjų niekada nemėgintų nugvelbti dešimtinės tiesiai iš kasos stalčiaus.“

Iki tol psichologai buvo linkę manyti, kad žmonės taip elgdavosi dėl vadinamosios mąstymo klaidos: vienaip sąžinė prabyla, kai nusižengimas padaromas dėl pasyvumo (pvz., per didelės grąžos paėmimas), ir visai kitaip, kai nusižengimas inicijuojamas (pvz., vagystė).

Tačiau P.De Skijoliui ir kolegoms kilo kitokių įtarimų. Mokslininkai iškėlė hipotezę, jog žmonės esminį sprendimą, kaip pasielgti tam tikroje situacijoje, renkasi numatydami, kaip jų poelgį vertins aplinkiniai.

Tyrėjų grupė nusprendė atlikti eksperimentą Amazon.com tinklalapyje „Mechanical Turk“, kur žmonės užduočių atlikimui gauna po nedaug pinigų.

Kiekviename bandyme dalyvaudavo du dalyviai. Jiems būdavo paskirstomi du vaidmenys – „imančiojo“ ir „savininko“. „Imantysis“ gaudavo užduotį: iš „savininko“ paimti dolerį (tokiu atveju „imančiajam“ atitektų 90 centų, o „savininkui“ neliktų nieko) arba palaukti 15 sekundžių, pakol iš savininko (jei tik šis nepastebės) bus legaliai nuskaičiuotas visas doleris (tokiu atveju „imantysis“ gaus tik 85 centus, o apsižioplinusiam „savininkui“ liks 15 centų). Kartais (tačiau ne visada) į situaciją būdavo įtraukiamas ir trečias asmuo, kuris turėdavo teisę vertinti “imančiojo“ veiksmus ir atimti neteisėtai įgytus pinigus.

Kai „imantieji“ žinojo, kad kažkas jų poelgius vertina, 51 proc. eksperimento dalyvių verčiau palaukdavo 15 sek. ir pasiimdavo 85 centus. „Imantieji“ elgėsi visai kitaip, kai žinojo, kad jų poelgių niekas nevertins – tada 15 sek. laukdavo tik 28 proc. „imančiųjų“. Nemažiau įdomu ir tai, jog trečiasis asmuo nuspręsdavo griežčiau bausti ir bausdavo tuos, kurie susigundydavo nelaukdami 15 sek. pasiimti 90 centų.

P.De Skijolis teigia, kad jo grupės atliktas tiriamasis darbas padės psichologams išsiaiškinti sąryšį tarp sąžinės (moralinio apsisprendimo) ir pasmerkimo (neigiamo aplinkinių vertinimo).

Tad, galų gale, ar ryžtumėtės paimti tuos dešimt litų iš kasos, jei žinotumėte, jog niekas (jokios stebėjimo kameros ir jokie asmenys) jūsų nemato?

Komentarai (16)