Rolandas Maskoliūnas. Pasakų prasmė

Šaunus straipsnis, man patiko. Atskleidė tam tikrus dalykus, kurie atrodytų akivaizdūs, tačiau apie juos dar neteko pagalvoti

Nors pasaku nebeskaitau,bet straipsniukas patiko. Ir priverta susimastyti,del gyvenimo prasmes ir kokia reiksme pasakos inesa i musu gyvenima.

Puikus straipsnis, nors labai nieko naujo, tačiau idomu pasiskaityti logiškai, o ne fragmentiškai sudėtas mintis, apie iliuzijas. Taip, iliuzijas, nes kaip ir minėta, pasakos žavi tuo, jog būdamas saugus, gali skaityti vaizdžias scenas apie audras, didelius mūšius ir pan.

-

Pasaka apie Rinkėją, Lobistą ir Politiką Gyveno kartą trys eiguliai : Vieno vardas buvo Rinkėjas, kito - Lobistas, trečio - Politikas. Kas dieną eidavo jie visi trys į mišką dirbti - miške juk aibė darbų: reikia ir senas, sausas šakas į krūvas sudėti, vėjo išverstus medžius sutvarkyti, ar tiesiog per tankiai suaugusias miško vietas praretinti. Vieną dieną, kaip visada, triūsė visi trys eiguliai miške: kas su pjūkleliu, kas su kirveliu, o kas - tiesiog išsijuosęs. Darbas ėjo sklandžiai, eiguliai dirbdami tarpusavyje šmaikščiai kalbėjo, juokavo. Tuo tarpu per mišką ėjo dvi alkanos žmogėdros, viena vardu Krizinas, kita - Monopolinas. Žmogėdros buvo alkanos ir piktos, eidamos per mišką urgzdamos riejosi, bandė viena kitai įkąsti. Jų pyktis viena kitai vis augo, kaltas buvo alkis. O pasisotinti nebuvo iš kur,- nebent iš artimo šono kąsnelį iškąsti. Jų pyktis viena kitai išaugo iki debesų, jos jau buvo beįsikabinančios dantimis viena kitai į gerklę, kai išgirdo tolumoje linksmus eigulių balsus. Pyktis akimirksniu dingo, žmogėdros nutilo, pritūpė – medžioklės instinktas buvo stipresnis už bet kokį pyktį. Pažiūrėjusios viena į kitą be žodžių suprato ką reikia daryti – medžioklė kaip bendras protas valdė abu jų kūnus. Žmogėdros prisėlino kaip galėdamos arčiau, juk kuo arčiau prisėlinsi nepastebėtas, tuo didesnė tikimybė pagauti auką, ji mažiau turės laiko pabėgti. Besėlinant po Krizino koja trakštelėjo sausa šakelė. Trakštelėjimą išgirdo ir eiguliai. Kas ten? - paklausė jie vienas kito. Tikriausiai pasigirdo - atsakė už kitus Politikas. Krizinas už Monopoliną buvo žymiai didesnis, stipresnis, tačiau ir nerangesnis, po jo koja dar kartą, šį kartą garsiau, trakštelėjo šakelė. Kas ten? - šį kartą išsigandę Rinkėjas ir Lobistas susižvalgė. - Girdėjau miške klaidžioja žmogėdra Krizinas – pusbalsiu sukuždėjo Rinkėjas. Dirbkit, nėra jokio Krizino - atšovė Politikas ir visi vėl pasilenkė prie darbų. Trečia šakelė trakštelėjo visai šalia, už krūmo, Krizinas sustingo. Eiguliai sužiuro į krūmo pusę, už kurio matėsi didelis Krizino šešėlis. Tai Krizinas, tai Krizinas! - sušuko Rinkėjas ir Lobistas, tačiau Politikas juos nuramino: Dirbkit ramiai nėra jokio Krizino, ir aplamai žmogėdrų nebūna. Vos tik eiguliai pasilenkė prie įrankių, žmogėdros puolė. Eigulių vargui buvo ne vienas Krizinas, o ir Monopolinas. Tačiau eiguliai nors buvo mažesni už žmogėdras, tačiau buvo ir vikresni – sušoko į medį ir susėdo ant vienos storos šakos. Vikriausias buvo Rinkėjas, jis pirmas įlipo į medį, todėl ant šakos jis sėdėjo toliausiai, antras įsiropštė Lobistas, o trečią, netikintį Politiką, Rinkėjas su Lobistu įtempė paskutinį, todėl jis atsisėdo ant šakos arčiausiai medžio kamieno. Kiek besistengė, kiek bešokinėjo Krizinas su Monopolinu, eigulių pasiekti jie negalėjo. Mato žmogėdros - jėga eigulių neįveiks. Tuomet Monopolinas pamatė pas Lobistą už diržo „Otkat“ firmos pjūklą, ir sako: Klausyk, Lobiste, ar gali šaką įpjauti, aš tau už kiekvieną brūkštelėjimą pjūklu litą duosiu. Lobistui akys sužibėjo,o Rinkėjas sunerimo: Negalima, pražūsim. Tačiau Lobistas Rinkėjo neklausė, o atsakė Monopolinui: Nieko nebus, prie kamieno politikas sėdi, negaliu nė brūkštelt. Tai tu Politikui pjūklą perduok, aš tau už brūkštelėjimą tris litus, o tu iš jų Politikui litą kaip blyną. O jei pjuvenų daug bus, tai dar pridėsiu. Pradėjo Politikas pjauti, Lobistas gaudė mėtomus litus, o Rinkėjas šaukė: Ką jūs darot, visi pražūsim!!! Šaka grėsmingai pasviro, Rinkėjas nukrito tiesiai Krizinui į nagus. Lobistas pakibo po palinkusia šaka, šaukia Politikui: Nustok pjauti, žmogėdros mus suės! Tuo tarpu saldžiabalsis Monopolinas apsitaškęs Rinkėjo krauju jau Politikui sako: Pjauk, tave Lobistas apgaudinėjo, už tavo darbą tris litus ėmė, o tau tik litą mokėjo. Aš tau dabar tiesiogiai net ne tris o keturis litus už brūkštelėjimą mokėsiu. Dabar Politikas nebeklausė jau Lobisto šauksmų ir pjovė, pjovė. Monopolinas pradėjo Politikui mėtyti kruvinus litus, paimtus iš apgraužtų Lobisto rankų. Politikas iš pradžių sunerimo paėmęs kruvinus Lobisto litus, tačiau Monopolinas jį nuramino: Nejau tu nemoki pinigų išsiplaut?! Geriau pagalvok kur tuos pinigus išleisi. Politikas pakėlė galvą, prisimerkė. Jo vaizduotė buvo laki, jis matė prestižinius automobilius, jachtas, aukščiausios klasės viešbučius, kazino, kur jo tūkstančiai virto milijonais. Viskas buvo čia pat, tačiau kol kas nepasiekiama. Politikas atsimerkė ir stipriau ėmė pjauti šaką, o prieš akis vis plaukė jachtos, automobiliai. Lemtingo traškesio ilgai laukt nereikėjo – politikas atsidūrė žmogėdrų rankose. Mes juk draugai – sulemeno Politikas žmogėdrų naguose. Taip, buvome draugai, kai buvai ant šakos, o dabar tu maistas – suurzgė Monopolinas ir išsišiepė. Paimkit visus pinigus! - pradėjo verkti Politikas, o jachtas, viešbučius ir kazino su milijonais jis jau buvo pamiršęs. Gal pirma pavalgysim, o paskui paimsim – nukirto Krizinas ir abu žmogėdros čiupo politiką. Apetitas atsiranda valgant, ir bebaigiant Politiko kaulelius Krizinas čiupo Monopoliną. Krizinas buvo didesnis ir stipresnis, o Monopolinas sotus ir aptingęs, todėl Krizinui jis daug vargo nepadarė. Likęs vienas, apsiėdęs Krizinas pajuto didelį skausmą viduje, jis manė, kad skausmas nuo prarytų kaulelių, tačiau jį žudė vienatvė, prieš kurią jis buvo bejėgis. Krizinų be žmonių iš tiesų nebūna. Miškas po kiek laiko atsigavo, vešliai sužaliavo. Turiu parašęs dar vieną pasakėlę, bet dėl tų pasakų liūdnumo daugiau neberašau

man visai patiko ta pasaka, nepalyginsi su manaja, kuria sukuriau pries kelias dienas, bet ten tokia nesamone, tik ant juoko