Tikroji pomirtinio gyvenimo pradžia: kas vyksta kūnui po mirties ()
Nepaisant žmogaus pasiekimų ar socialinio statuso, mirtis yra universalus reiškinys, biologine prasme reiškiantis ne pabaigą, o perėjimą. Po mirties žmogaus kūnas tampa klestinčia mikroorganizmų ekosistema, kurioje prasideda savaites ar mėnesius trunkantys natūralūs cheminiai bei biologiniai irimo procesai. Nors mokslo žinios apie šį etapą vis dar pildosi, vadinamosios „kūnų fermos“ ir teismo medicinos eksperimentai atskleidžia vis daugiau detalių apie šį sudėtingą virsmą, padedantį tirti nusikaltimus.
© Mohamed_hassan (Free Pixabay license) | https://pixabay.com/vectors/dead-body-tag-cartoon-feet-human-7491342/
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Ankstyvieji pokyčiai: autolizė ir sąstingis
Procesai prasideda praėjus vos kelioms minutėms po širdies sustojimo. Nutrūkus deguonies tiekimui, ląstelėse kaupiasi rūgštys, o išsiskyrę fermentai pradeda ardyti audinius iš vidaus – šis savęs virškinimo etapas vadinamas autolize. Kraujas, veikiamas gravitacijos, suteka į smulkiuosius kapiliarus ir suformuoja lavondėmes. Kūno temperatūra palaipsniui krenta, kol susilygina su aplinkos. Raumenų ląstelėse išsekus energijai, sutrinka baltymų sąveika, todėl raumenys praranda elastingumą ir prasideda pomirtinis sustingimas (rigor mortis).
Bakterijų ekspansija ir puvimas
Žmogui mirus, imuninė sistema išsijungia, leisdama žarnyno bakterijoms nevaržomai plisti po visą organizmą. Šis reiškinių kompleksas, tyrinėjamas kaip tanatomikrobiomas, veikia tarsi vidinis laikrodis: bakterijos plinta nuspėjamai, pradedant virškinimo traktu, pereinant į vidaus organus ir galiausiai pasiekiant širdį bei smegenis. Ilgainiui aerobines bakterijas pakeičia deguonies nereikalaujančios anaerobinės. Jų veikla sukelia audinių skystėjimą ir intensyvų dujų kaupimąsi, dėl kurio kūnas pučiasi, oda keičia spalvą į žalsvai juodą, o slėgiui pasiekus kritinę ribą – išsiveržia skysčiai ir dujos.
Vabzdžių kolonizacija ir teisminė entomologija
Atsivėręs kūnas tampa visiškai prieinamas išorinei aplinkai ir nekrofaginiams vabzdžiams. Mėsinės musės akimirksniu užuodžia specifinius irimo kvapus ir atvirose vietose padeda kiaušinėlius. Išsiritusios lervos, misdamos pūvančia mėsa, sparčiai auga ir juda ištisomis masėmis, generuodamos pastebimą šilumą, kuri padeda joms reguliuoti temperatūrą. Teismo entomologai, analizuodami šių vabzdžių vystymosi ciklus ir rūšinę sudėtį, gali apytiksliai nustatyti mirties laiką ir vietą, nors šiuos duomenis visada būtina derinti su aplinkos temperatūros ir dirvožemio mikrobiologijos rodikliais.
Poveikis aplinkai ir termodinamikos dėsniai
Yrantis kūnas į aplinką išskiria didžiulius kiekius vandens, azoto, fosforo bei kitų mineralų, iš esmės pakeisdamas po juo esančio grunto sudėtį. Nors iš pradžių augalija aplink gali nunykti, ilgainiui susiformuoja itin gyvybinga „lavono irimo sala“, kurioje suklesti specifiniai mikrobai ir augalai – šiuos organinių medžiagų pokyčius kriminalistai gali aptikti net pasitelkę bepilotes skraidykles. Pasibaigus aktyviam irimui, priklausomai nuo klimato, lieka tik skeletas arba kūnas mumifikuojasi.
Nors istoriškai, pradedant sudėtingomis senovės egiptiečių balzamavimo tradicijomis natronu, žmonija nuolat bandė sustabdyti kūno nykimą, visatoje galiojančių termodinamikos dėsnių apeiti neįmanoma. Gyvenimo metu kaupta ir organizmo tvarką palaikiusi energija po mirties neišvengiamai padidėja entropijos pavidalu, o pats kūnas suyra, grąžindamas materiją ir energiją atgal į gamtos pusiausvyrą.
