Lietuvoje nepripažinta liga: perdegimas arba išsikvėpimas darbe

Na, gerai, kapitalizmas, kuris paremtas pelnu, netinka, socializmas, kuris deklaravo rūpinimąsi žmogumi - irgi netiko... Ką darom? Toliau bus tik blogiau. Prancūzai darbininkai taip gerai gyveno, kad didžiąsias įmones teko iškelti Kinijon. Kas dabar? O lietuviai - jei įmonė ruošiasi gaminti - ar nevertėtų iš karto kurti įmonę Kinijoje? Anksčiau ar vėliau prieisi tą tašką, kai pelną suės atlyginimai, tai ar ne geriau įsitvirtinti ten, kur darbo jėga pigi?! Ar manot, kad mus pasaulinė situacija nelies? Užsidarysim kaip pirtelėj ir gerai gyvensim? Dar įsivaizduokit: staiga, vieną rytą, tik šast - ir visi tampa milijonieriais... Kas į darbą eitų? Ir tektų tiems milijonieriams mirti badu, nes nebūtų kam duoną kepti Ekonomika laikosi ant to, kad didžiajai daliai yra tikrai blogai, ir jie privalo daug dirbti, kad išgyventų. Demokratija - kiekvienas savo laimės kalvis. Lygios galimybės

Nėra humanizmo - nebus ir verlso. Kvalifikuoti darbuotojai ilgai neužsibus. Savo vadovui dar lapkritį aiškinau, kad negaliu ir nenoriu dirbti po 12-14 val. Sutarėme, kad tvarkoj, nuo sausio krūvis - ne didesnis nei 8 val. (su išimtimis, kai deadline'ai spaudžia). Atėjo sausis - jokių pokyčių, vasaris - jokių pokyčių, kovas - pasakiau, kad išeinu. Tai dabar jau ir gaila, ir dėl sąlygų vėl tartis siūlo ir prašo padėti sudėtingesnius projektus pabaigti ir jau atskirai už kiekvieną sumokės (o anksčiau pagal nutylėjimą už tą patį atlyginimą darydavau) ir t.t. Manai, ne nuostolis verslui? Jei nesusiras kitos įmonės užauginto darbuotojo, tai turės vėl ieškoti tinkamus įgūdžius ir žinias turinčio kandidato bei mokyti jį bent pora metų. Mikroįmonei čia geras šuolis atgal, bet kad ir kokie įdomūs ten darbai, man ir savo gyvenimą turėti įdomu. Iš principo esu verslo pusėj ir tikrai manau, kad jis per daug spaudžiamas, skriaudžiamas ir visuomenės niekinamas. Bet Lietuva, kiek pastebėjau, nepertekusi kvalifikuotais darbuotojais, kad būtų galima juos iščiulpti, išmesti (ar leisti sau, kad darbuotojas neiškentęs išeitų) ir pakeisti kitu. O perdegimas nėra tinginių išsigalvojimas. Žmonės TURI fizines ir psichologines ribas.

Che, čia kol airijose yra kur bėgti Protingose įmonėse geriau perkamos staklės milijonu brangiau, bet kad aptarnavimui reikėtų mažiau žmonių... Kodėl traktoriai kompiuterizuojami? Kad kiekvienas balvonas dirbtų gerai. Humanizmą gerai keičia kompiuteriai. Yra, aišku, pavienių atvejų, kai darbininkas ir darbdavys patenkinti vienas kitu - bet čia greičiau išimtys. Na, išeisi - ir net jei tavo buvęs šefas bankrutuos - ar nors kas pasikeis toje srityje? Linkiu tau rasti, ko ieškai. Darbą ar verslą, kad tik tau sektųsi. Bet tas permainas pastebėsi tik tu asmeniškai. Realiai - kiek tu sudarai visuomenės procentų? Maždaug tiek pat, kiek aš - nieko

Tu pasakei kaip turetu buti... deja yra kitaip... vaiku prisidaroma ir siaip sau,- negalvojant apie pasekmes... Kiti ryztasi tureti vaiku, net nezinodami ar sugebes ji islaikyti, ar sugebes juo rupintis, ar sugebes pakelti psichologini ir fizini kruvi... Atejes i darba,- dirbi... Grizes gyveni kita gyvenima... negi taip sunku suprasti, kad zmogus gali buti laimingas ir "neperdeges" net jeigu jis ir dirba daugiau nei KAZKAS nustate... Tiesiog man atrodo i sita tema renkasi butent tokie "perdege" kurie nesureguliavo savo gyvenimo ir nesugeba gyventi laimingai... Ir iesko pritarimo? Paguodos?

Hm... Stresas tikrai kyla tik is tu dalyku, kuriuos gali sukontroliuoti, kaip paskola, vaikai ir t.t... pasaulyje neegzistuoja nenuspejami dalykai... Kazkaip naivus poziuris kaip tokiai brandziai ir tvirtai asmenybei. Taip tikrai, paskolos ir vaikai yra pagrindines psichologiniu problemu priezastys... Sakai nepatiri jokio streso? arba esi psichopatas arba melagis, arba tinginys, kuris darbo metu blevyzgoja internetiniuose puslapiuose kaip technologijos.lt, nes stresas yra naturali zmogaus reakcija kuomet kazkas virsija jo tuometines galimybes. Jis padeda zmogui mobilizuoti savo isteklius ir padaryti tai, ko jis normaliom salygom nesugebetu. Mes KASDIEN patyriame daugiau ar maziau streso, jeigu gyvename neuzsidare vieni kambaryje. Ir si viso kaip gali kazka sakyti jeigu gyveni su lastais? taiskini, kad silpnas tas zmogus, kuris skendo, bet tas zmogus bent turejo kiausus nusiimti lastus ir pats isplaukt, ir sakyciau del to pastarasis yra zymiai stipresnis. Pasakysiu taip: jei turi psichologiniu, emociniu problemu, tai toli grazu nera indikatorius, kad esi silpnas. labai daznai tai kyla del to, kad esi pernelyg stiprus (as nekalbu apie fyfas ar save pasivadinusias emo idiotes, kurios kuomet jas palieka bachurai, zliumbia kaip jom sunku, kalbu apie zmones, kurie patyre realu mesla gyvenime) t.y. imi neigti savo emocijas, galiausiai viskas kaupiasi kol galiausiai pratruksta viena ar kita forma. Sakai, kad perdegimas yra psichologiskai silpnu zmoniu liga, as sakau, kad tai yra atvirksciai, nes tokie zmones turi valios save perlauzti, kad kazka pasiektu gyvenime. Reliai nepatyrus sava subine, nesuprasi, tad bent aiskink kas yra stiprus, o kas yra silpnas zmogus

Iš negatyvių komentarų sūsidaro įspūdis, kad daugelis nėra rimtai užsiemę rizikingais darbais. Aš suprantu, kas dirbate programeriais ir kuriems reikia jaudintis tik dėl laiku pabaigto projekto ir kurie yra atsakingi tik už savo rezultatus. Visiškai kita situacija, kai turite dirbti su kitais, kai atsakomybė už kitų darbą guli ant jūsų pečių ir ne viskas priklauso nuo vien tavo veiksmų. Užsiimkite ambincigesniais projektais ar verslu ir suvoksite, kad stresas nėra išgalvotas dalykas. Nebent jums į viską nusispjaut, neturite kuo rizikuot. Nereik sutapatint pervargimo su ilgom valandom darbo - jog sėdit ilgai ofise nereiškia, jog esat super efektyvus ir stiprus - kiti tą darbą ir greičiau gali atlikt (iš patirties sakau, kad dviejų žmonių užsiimančių ta pačia veikla darbo laikas gali smarkiai skirtis). Dar vienas veiksnys - kaip kiekvienas suvokia kokybę. Kitiems tai užtenka padaryt ką liepė vadovas ir jaučiasi labai šaunus, na o ties kas tikrai mėgsta kokybiškai atlikt užduotis dažnai ir įdės pastangų tiek, kad pralenks lūkesčius. Dar pamirškit tą racionalumą - racionalus žmonės taip pat patiria stresą (todėl vienas iš simptomų ir yra, jog prarandamas racionalumas). Taipogi yra ir kiekvieno asmeniškai atsparumas stresui, bet nėra tokio žmogaus, kuris būtų visiškai jam nejautrus.

Stresas stresui nelygu... siokios ar tokios itampos darbe, as nelaikau stresu kuris itakoja mano veiksmus ar psichini stabiluma po darbo... Cia ir yra esme apie ka as kalbu... vienam islietas kavos puodelis ant stalo yra tragedija,- kuria jis prisimins dar ir kita diena... O kitam tiesiog nesekme i kuria paziures pro pirstus ar su humoru ir tai bus pamirsta ta pacia minute... Tie "stiprus" zmones kaip tu vadini, semia viska i save, stresuoja kai jiems nereikia stresuoti... nesugeba atskirti kas jiems svarbu, o i ka reikia nekreipti demesio... Visa tai nezinau kaip pavadinti... Kvailumu ar psichiniu sutrikimu... Ne taip pasakiau.- man buna streso akimirkos... bet tai tik akimirkos... Jos nesilipina i kamuoli kurio negalesiu kadanors pakelti... Tai jau taip... man jau aiskus tavo poziuris... Kas verkia, pjaunasi venas, depresuoja, nepatenkintas valdzia-visu pasauliu, gyvenimu, nelaimingas, dergiasi ant visu- tas yra stiprus... Kas su visu tuo susitvarko,- yra psichinis ligonis arba silpnas zmogus... Tavo tavo poziuris gal ir kutena "perdegusiu" savimeile, bet priestarauja logikai...

Cia yra kita kalba... kai dirbdamas rizikuoji prarasti firmos ar savo turta, kai ne tik nuo tavo veiksmu priklauso darbo rezultatai,- ta nezinomybe gali sukelti stresa... Bet pasikartosiu kiekvienam zmogui stresas nelygus... Vienas patires stresa atsigauna iskarto, kitam viskas kaupiasi kol zmogus "perdega"... Viskas atsiriamia i psihologija...

O tu nepagalvojai, kad pasalpos galbut yra ne tam, kad padet neturtingiems bedarbiams, o tam, kad jie pramistu ir tyliai sedetu nekeldami bangu? Pasalpos dar gyvuos ilgai, kol turtingieji itakos istatymus, taip, kad kas narveliuose, o kas ant lentynu, jau seniai nuspresta.

Taip - ir nereikia paistyti „demokratija“ „laisvė“ ar dar kas nors. Indai kur kas teisingiau viską įvardina kastomis. Mažiau apsimetinėjimo, tikresnis pasaulio vaizdas. Beje, tikėjimas išgalvotais dalykais - pagrindinė streso priežastis. Jei neturi užsidirbęs turto - tai ir tavo teisės mažesnės. Taip yra, nors viešai visi pudrina smegenis; paskui žmonės, kurie mažiau supranta, kas aplink dedasi - prisisvaigsta, ir kai realybė pirštu parodo, kas yra kas... Pašalpos - vienas iš tų mitų, kad jos kažkam skirtos... Ar tipo - pensijos už tai, kad mokėjai mokesčius... Net pati sodra yra graži pasaka Gyvenimą vertinti blaiviai - štai vaistas nuo streso. Pasirašei būti vergui - tai ir neverk, kad ant rankų nenešioja

matosi, kad nesi patyres ilgalaikio streso (na ilgesnio nei ispiltas kavos puodelis). kaip del problemu, kurios neleidzia kazko pasiekti? reikia tas problemas pasalinti? o kas jei jos labai sudetingos ir pasalinimui prireikia daug laiko bei pastangu? o jei tos problemos dar ir trugdo gyventi? zinok, ne visiem gyvenime uztenka pilno skrandzio ir nuvaziuoti i auto plovykla dukart per savaite. kai kurie bando pasiekti kazko daugiau.

Nepasakok jiems nieko, vistiek nieko nesupras.