Kada naujagimiai dar negelbėtini?

Šiaip sunku čia kažką sakyti. Žiūrint iš visuomenės pusės reikia konkretesnių skaičių, kad būtų galima susidaryti argumentuotą nuomonę. Koks neišnešiotų vaikų statistinis pasiskirstymas bendroje populiacijoje, kiek pinigų reikia tam tikro išsivystymo vaikų priežiūrai, kiek tolimesniam gydymui, neįgaliųjų priežiūrai ir kt. Žiūrint iš tėvų pusės, nuomonės irgi greičiausiai bus visokios. Dauguma, žinoma, darys viską, kad tik toks vaikas išgyventų, visiškai negalvodami apie jo asmeninį gyvenimą, kuris, savaime suprantama, bus nepakenčiamas, o kartu nepakenčiamais padarys ir tėvų gyvenimus. Bet nieko čia keisto... Kaip tik dabar skaitau straipsnius apie vakarų Europos žmonių socialinius gyvenimus per visas epochas ir susidariau nuomonę, kad žmonės visais laikais maksimaliai darė viską, kad tik kuo labiau sau apsunkintų gyvenimus. Jei susilaukčiau tokio vaiko, pasirašyčiau už tai, kad medikai kuo greičiau nutrauktų jo, o kartu ir mano, kančias.

Tik va, matai, kūdikis paprastai nebūna tik vieno žmogaus kūrinys. Karlas, jei nebūtų patikęs rezultatas, galėjo ramia širdimi pliauską sukūrenti niekieno neatsiklausęs, o vaiko atveju reikėtų ir motinos nuomonės paisyti. O tokiu atveju ji, savaime suprantama, ne visada (ir dažniau „ne visada“, nei „visada“) sutaptų su racionalaus proto ar logikos balsu.

O, aš pasigedau priežasčių, kurios lemia išankstinius kūdikių gimimus. Tad kokios jos?

Dėkui. Kadangi straipsnyje tik nurodyti statistiniai duomenys, kiek gimė tokių ir tokių, tai jie nelabai implikavo priežastis, dėl ko tai įvyksta. Dabar jau suprantamiau. Būtų buvę įdomu pamatyti ir tas statistikas suskirstytas pagal rizikos grupes. Bet užteks žinoti ir priežastis.

Visais laikais kenčiantis vaikas buvo emocijų šaltinis. Manau, mane supras tik tie/tos, kurie/kurios turi vaikų. Kai lauki vaiko gimimo, pradedi pirkiotis rūbelius, priežiūros priemones, žaisliukus, net negalvoji kad kas gali būti ne taip. Ir bac, priešlaikinis gimdymas. Daktarai klausia - ar pasilikti ,ar numarinti, o tu dar gyveni teigiamom laukimo nuotaikom. Žinoma, instinktyviai pasirenki pasilikti. Ir tik po galybės bemiegių naktų, po krūvos procedūrų prabyla blaivus protas. Nenuostabu, kad reta pora sutinka atsisveikint su naujagimiu.

Suprantama, niekas tuo ir nesistebi. Nežinia, kaip elgtųsi pakliuvę į tokią situaciją patys sakantys taip ar kitaip. Tiesiog pergalvojus tai iš anksto, galima geriau pasiruošti. Jei nėštumas truko trumpiau, nei 22-23 savaites, nereikia vaizduoti didvyrio ir gadinti gyvenimo sau nei vaikui, kaip ciniškai tai beskambėtų.