45-erius metus gyveno ligoninėje: pamatęs jūrą pamaniau „Oho! Kas čia?“

O žmonės dar skundžiasi, koks sunkus gyvenimas.

Tai ant gyvenamosios vietos, maisto, etc, reikia uždirbti. Šitiems viskas už dyką.

Man atrodo, kad geriau būtų dirbt, mokėt mokesčius, negu gulėt vadinamoj "torpedoj". Ir tai dar tas vyras - animatorius (nežinau, kokio lygio, bet vis tiek dirba). Afrikoj krūva vaikų (ir ne tik) badauja ir miršta kasdien - kas rytą jiems tik vienas rūpestis: iš kur gauti vandens, maisto? Vakarų pasaulyje krūva verslininkų (ir ne tik) užsiima piniginiais ir verslo reikalais - kas rytą jiems tik vienas rūpestis: ką planuot rytojui ir ką daryt dabar? Galėtumėm juos apkeisti. Kuri pusė "nusileis", kuri "pakils" (materialine prasme)? Jei pakils pirmasis variantas, mes gyvenam neblogai. Su sveikata panašiai. Ką atiduotumėm, kad vėl vaikščiotumėm, matytumėm, girdėtumėm ir t.t. (aišku, neduok Dieve)? Gyvenimas sunkus visiems, bet nevienodai. Ir patys sunkumai labai skiriasi.

Iš esmės jei žmogus turi gerą gyvenimą, jis problemų prisigalvoja. Žmonės Lietuvoje negali būti tiesiog laimingi.

Iš esmės žmonės per savo ego nemato, kuomet iš jų šaiposi. Nieko naujo - aš protingas, visi kiti - durniai. :))