Kuo labiau išsilavinęs - tuo labiau sutrikęs?

Pažįstamas jausmas, kuris pasidarė tiesiog mano gyvenimo būdo dalimi. Nuolatinis abejojimas viskuom, jokių tiesų palaikymo ir t.t. Kai esi pajėgus atstovauti visoms pusėms, tada ir prasideda vidiniai konfliktai.

Seniai jau buvo aišku, kad protingiems žmonėms gyventi sunkiau.

Gal todėl, kad jie ne taip protingi? Jei jų protingumas nepritaikytas gyvenimui, o, tarkim, spręsti IQ testus, tai tada normalu, kad jiems sunkiau.

Protingi tuo, kad galvoja prieš kažką darydami, ne kaip dauguma. Kritiškai aplinką vertinantis žmogus abejos viskuo, todėl priimti vienoki ar kitokį sprendimą jam tampa žymiai sunkiau.

Negebėjimas apsispręsti - proto požymis? Man atrodo priešingai - jei žmogus nesugeba priimti sprendimų, tai jis nemoka naudotis mąstymu; o jei jo priimti sprendimai dažnai klaidingi - tai jis visai anoks. Jei žmogus su trisdešimt aukštųjų negeba pats pereiti gatvės, nes nežino idealios trajektorijos... Aišku, aš čia perdedu, bet tik dėl vaizdingumo. Jei filosofįja nepadeda gyventi, tai čia ne filosofija o proto knisimas. Nemaža dalis gabių žmonių kaip tik ir turi įprotį sau knisti protą, tipo svarstydami alternatyvas, kai užtektų blaivaus situacijos įvertinimo.

Neusugebėjimas suprasti to, apie ką rašoma, yra proto požymis. Natūralu, kad protingas žmogus suvokia, daugybę galimų sprendimo, veiksmo pasekmių, tačiau nėra pakankamai protingas, kad numatytų būtinas pasekmes (kas realiai gali būti ir neįmanoma, dėl neprognozuojamų aspektų). Matydamas daugybę galimų pasekmių žmogus bijo sprendimo, nes bijo klaidos. Tradicinis "kuo daugiau žinau, tuo mažiau žinau". Tik pradžioje žinių rinkimo pasireiškia balandžio "moku, moku, moku...". O bukas "blaivus situacijos matymas" dažnai tikrai yra praktiškai naudingesnis už dvejojimą, bet jei jau taip patiko gatvės perėjimo alegorija: 5 žmonės stovėjo prie gatvės. 4 blaivia mastė ir bėgo per gatvę, 3 partrenkė, vienas perbėgo, o vienas neapsisprendė ar bėgti. Perbėgęs nusprendė, kad tas nebėgęs yra kvailys....

Jei protingas numato daugybę pasekmių - jam lengviau išsirinkti geriausią, kai mažiau išsilavinęs teturės prastesnių, šabloniškų alternatyvų. Baimė, nenoras rinktis, laukimas kažko - tai yra proto savybės; išlavintas protas turėtų gebėti kontroliuoti savo silpnąsias puses. Protingas turėtų lengviau gyventi, o ne būti labiau sutrikęs.

Nemastantis priejes gatve per ja tiesiog eis. Net nera ka galvoti, paziurejai ar nera masinu ir eini. Tuo tarpu tas mastantis, gali pradeti kurti vos ne startegijas, kaip eiti per gatve ( is priekio ateina daug zmoniu, gal man reiktu eiti kairiau ir juos praleisti, eidamas leciau nekliudyciau pravaziuoti 3 juosta vaziuojanciai masinai, jeigu eisiu tiesiog tiesiai ta mociute pasitrauks ar man reikes pasitraukti...) ir tokioj paprastoj situacijoj kyla begales klausimu. Ir sutinku, tai reiskia knisti sau prota, bet tai gaunasi naturaliai.

Jooo, tos strategijos jau tokios Ypač jei eini ta gatve kasdien ir nori atrasti idealų maršrutą Kol tai yra proto mankšta - viskas gerai, bet jei tai veda į sutrikimą, tai ne protas, o beprotystė. Protas juk ne tik žinios, bet ir įrankis operuoti žiniomis. Plius gebėjimas taisyti savo trūkumus arba jų išvengti. Sutrikimai - taip pat yra uždavinys protui, kaip, sakykim, šarados. Juos galima apeiti, įveikti, išspręsti, apgauti... O jei tų sutrikimų daug - reiškia, kad protas neveikia. Nėra jo

- Gerai pastebėta rusų: "Jis buvo toks protingas, kad nusprendė tapti kvailiu".