Jis va­din­tas tok­siš­ku, su­ke­lian­čiu pri­klau­so­my­bę ir mir­ti­nu, va­ro­mą­ja nu­tu­ki­mo, šir­dies krau­ja­gys­lių li­gų ir dia­be­to jėga. Ar cuk­rus tik­rai toks blo­gas?

Įsivaizduokite, kad sėdite prie stalo su maišu cukraus, arbatiniu šaukšteliu ir vandens stikline. Atidarote cukraus maišą ir įdedate kupiną šaukštą cukraus į vandenį. Tada kitą, dar vieną, dar ir dar, kol suberiate 20 šaukštelių. Ar gertumėte tokį vandenį?

Tikriausiai net didžiausiam smaližiui tai atrodytų šleikščiai saldu. Tačiau būtent tokį kiekį cukraus tikriausiai suvalgysite šiandien ir taip kasdien – paprastai to nė nesuvokdami.

Kadaise cukrus buvo prabangus ingredientas, tausojamas ypatingoms progoms. Bet pastaruoju metu jis tapo didele ir vis augančia mūsų dietų dalimi. Jei valgote bet kokį apdorotą maistą, jame tikriausia yra pridėta cukraus. Į tris ketvirčius fasuoto maisto, parduodamo JAV prekybos centruose,gaminant pridedama cukraus. Jo yra raikytoje duonoje, salotų užpiluose, sriubose, padažuose ir daugelyje kitų produktų. Mažai riebalų turinčiuose produktuose paprastai būna pridėta daug cukraus.

Tikriausiai niekas nesiginčys, kad visas šis cukrus nieko gero mums neduoda. Tačiau dabar cukrus vaizduojamas kaip visuomenės sveikatos priešas numeris vienas: toks pats blogas, jei ne blogesnis, nei riebalai, ir esantis pagrindine nutukimo, širdies kraujagyslių ligų ir II tipo diabeto varomąja jėga. Kai kurie tyrėjai netgi teigia, kad cukrus toksiškas ar sukelia priklausomybę.

Todėl sveikatos priežiūros padaliniai ruošiasi „karui su cukrumi“. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) siekia radikaliai sumažinti cukraus sunaudojimą. JAV gydytojai ir mokslininkai spaudžia maisto kompanijas sumažinti pridedamo cukraus kiekį ir būti atviresniais, kiek cukraus pridedama; JK, grupė, pasivadinusi Action on Sugar pradėjo kampaniją, siekiančią palaipsniui sumažinti cukraus suvartojimą. Politikai rengia saldintų gėrimų mokesčius. Bet ar cukrus tikrai toks blogas? Ar tai tėra audra arbatos puodelyje – su dviem cukraus, ačiū?

Kai mitybos specialistai kalba apie cukrų, jie negąsdina cukrumi, natūraliai randamu maiste, pavyzdžiui, vaisiuose ir daržovėse, ar pieno laktoze. Jie nerimauja dėl pridedamo cukraus, paprastai sacharozės (stalo cukrus) ar daug fruktozės turinčiu kukurūzų sirupu (žr. „Cukraus pagrindai“).

Ank­sty­vie­ji mū­sų pro­tė­viai vi­siš­kai ne­ži­no­jo šių iš­gry­nin­tų cuk­raus for­mų, ir dar ga­na ne­se­niai cuk­rus bu­vo re­ta ir bran­gi pre­kė. Tik aš­tuo­nio­lik­ta­ja­me am­žiu­je, kai eu­ro­pie­čiai nu­ga­be­no cuk­ra­nen­dres į Nau­ją­jį pa­sau­lį ir jų kul­ti­va­vi­mui pa­kin­kė ver­gus, cuk­rus ta­po įpras­ta va­ka­rie­čių dietos dalimi. 1700-aisiais, vi­du­ti­nė Ang­li­jos na­mų val­da per me­tus su­nau­do­da­vo ma­žiau, nei 2 kg cuk­raus. Am­žiaus pa­bai­go­je šis kie­kis iš­au­go ke­tu­ris kar­tus.

Nuo ta­da au­gi­mo ten­den­ci­ja tę­sia­si prak­tiš­kai be per­trū­kių. Nuo XX a. aš­tun­to­jo de­šimt­me­čio pra­džios iki nau­jo­jo tūk­stant­me­čio pra­džios, su­au­gu­sių­jų kas­dien su­var­to­ja­mų ka­lo­ri­jų skai­čius iš­au­go 13 pro­cen­tų, di­džią­ja da­li­mi dėl anglia­van­de­nių, tarp jų ir cuk­raus, su­var­to­ji­mo. 1996 m. vi­du­ti­nis su­au­gęs ame­ri­kie­tis per die­ną nu­ry­da­vo 83 pri­dė­to cuk­raus ka­lo­ri­jo­mis dau­giau,nei 1977 m. Da­­bar JAV per me­tus vie­nam žmo­gui ten­ka be­veik 40 kg – dau­giau, nei 20 ar­ba­ti­nių šauk­šte­lių per die­ną.

Cuk­raus karšt­li­gė tu­ri daug prie­žas­čių, bet vie­na iš svar­biau­sių bu­vo 1957 m. iš­ras­tas di­de­lio fruk­to­zės kie­kio ku­ku­rū­zų si­ru­pas (High Fruct­­ose Corn Sy­r­up – HFCS). HFCS yra tirš­tas gliu­ko­zės ir fruk­to­zės tir­pa­las, ku­ris toks pat sal­dus, kaip pap­ras­tas cuk­rus, bet jo ga­my­ba apie 30 pro­cen­tų pi­ges­nė.

Kai atsirado saldumo šaltinis, maisto gamintojai į savo produktus jo ėmė dėti netaupydami. „Kadangi alkis daugelyje išsivysčiusių šalių nebėra svarbus faktorius, kas gali priversti žmones valgyti daugiau?“ klausia Serge'as Ahmedas, Bordeaux universiteto Prancūzijoje neurologas. „Maisto malonumas. O kas sukuria maisto malonumą? Cukrus.“

Deja, tai nėra nekaltas malonumas. Ne visi mokslininkai akis į akį susiduria su cukraus poveikiu sveikatai, tačiau dėl vieno dalyko dauguma sutaria: mums jo iš tiesų nereikia. Lucas Tappy'is, Lausanne'os universiteto Šveicarijoje fiziologas apibendrina: „Negalime gyventi be nepakeičiamųjų riebalų. Be baltymų irgi neitų išgyventi. Be šiek tiek angliavandenių apsirūpinti reikiama energija būtų sunku. Tačiau be cukraus nekiltų jokių problemų. Tai visiškai nesvarbus maistas.“

Visas nereikalingas cukrus prideda kalorijų į mūsų dietą, tad nenuostabu, kad jo suvartojimo didėjimas sutampa su nutukimo ir susijusių problemų, tokių, kaip II tipo diabetas, augimu. 1960 m. nutukęs buvo maždaug vienas iš 8 suaugusių amerikiečių; dabar daugiau, nei trečdalis. Nuo 1980-ųjų besivystančiose šalyse nutukimo lygis išaugo keturgubai, iki beveik vieno milijardo žmonių. Nesena studija parodė, kiekvienų papildomų 150-ies kalorijų, gaunamų iš cukrumi ryšį su 1,1 procento diabeto augimu.

Kol kas viskas paprasta. Tačiau kai kurie tyrėjai regi vykstant ir kai ką išties pikta lemiančio. Jiems cukrus nėra vien papildomų kalorijų šaltinis: tai yra nuodas.

Tiesmukiausias yra Robertas Lustigas, endokrinologas iš Kalifornijos universiteto San Franciske. Kai kurių kolegų apibūdinamas kaip „anticukrininkas“. Jo pagrindinis taikinys yra fruktozė, natūralus cukrus, randamas vaisiuose, bet taip pat ir sacharozės bei HFCS komponentas.

Byla prieš fruktozę remiasi faktu, kad, kitaip, nei gliukozė, ji nevaidina svarbaus vaidmens žmogaus metabolizme (Tai nereiškia, kad mums reikia valgyti gliukozę; sudėtingi angliavandeniai, tokie, kaip krakmolas, suteikia visą reikiamą gliukozę). Mūsų protėviai susidurdavo su fruktoze vaisiuose, bet toli gražu ne tokiais kiekiais, kokius valgome dabar, taigi dalis argumento yra tai, kad mūsų kūnai paprasčiausiai neprisitaikę su ja tvarkytis.

Visų pirma, fruktozė metabolizuojama praktiškai vien kepenyse. Kai jos suvartojame daug, nemaža dalis paverčiama riebalais. Riebalų sankaupos kepenyse gali sukelti uždegimą ir randėjimą, ir cirozės progresavimą. Riebios kepenys taip pat buvo susietos su atsparumu insulinui, diabeto pranašu.

Toksinė ataka

Fruktozė paverčiama į energiją, bet Lustigas teigia, kad kitaip, nei gliukozės skilimo atveju, šio proceso metu randasi daug deguonies radikalų, pavojingai aktyvių cheminių medžiagų, atakuojančių mūsų kūnus ir sukeliančių senėjimą. Jų išvalymui reikia antioksidantų, bet kiek jų gauname, dažnai priklauso nuo maitinimosi kokybės. „Negalintys sau leisti geresnio maisto, antioksidantų negauna. Tai viena iš priežasčių, kodėl žemesniojo socioekonominio sluoksnio žmonės serga daugiau, gaudami tiek pat cukraus,“ sako Lustigas.

Be to, fruktozės insulinas nereguliuoja, taip kaip gliukozės. Šis hormonas išlaiko stabilų gliukozės lygį kraujuje ir skatina gamintis leptiną, hormoną, pranešantį, kad jūs jau sotus. Fruktozė leptino gamybos neveikia; vienas nedidelis tyrimas netgi rodo, kad ji padidina grelino, priešingai veikiančio hormono, sukeliančio alkio pojūtį, gamybą. Kitaip tariant, fruktozė skatina persivalgymą.

Galiausiai, didelis fruktozės vartojimas ir gyvūnų, ir žmonių tyrimuose parodė pakeliantis kraujyje trigliceridų lygį, o tai didina arterijų kietėjimo ir širdies kraujagyslių ligų riziką.

Tai įtikinantis argumentas, užkariavęs vaizduotes: 2009 m. Lustigo skaitytą lekciją peržiūrėjo daugiau, nei 4 milijonai YouTube lankytojų. Tačiau daug maitinimosi specialistų lieka neįtikinti. Nemažai tyrimų nerado įrodymų, kad kenkia būtent fruktozė – nors jie buvo kritikuoti, nes jų autorius rėmė maisto ir gėrimų pramonės kompanijos.

Cukrus: karti tiesa

Patikimiau skamba 2012 m. Tappy'io fruktozės apžvalga BMC Biology žurnalui. Jis padarė išvadą, kad nors yra dėl ko nerimauti žmonėms, jau turintiems metabolinių sutrikimų, ar rizikuojantiems jų įgyti, nėra įrodymų, kad fruktozė yra vienintelė, ar netgi pagrindinė, šių sutrikimų priežastis. Bet reikalas dar nebaigtas. „Tebėra daug neatsakytų klausimų,“ sako jis.

Kitas nieko gero cukrui nelemiantis teiginys yra tai, kad jis iškreipia valgymo įpročius, pakeisdamas smegenų chemiją, kad norėtume dar. Keletą metų neurologai lygina kaloringą maistą su pripratimą keliančiomis medžiagomis, pavyzdžiui kokainu – bent jau metaforine prasme – nes taip galima diskutuoti apie jų įprotį keliančias savybes. Bet ar tai kas nors daugiau, nei metafora?

Keletas tyrimų su žiurkėmis parodė, kad saldumas paveikia atlygio sistemą smegenyse panašiai, kaip kokainas. Viename tyrime prie kokaino pripratusioms žiurkėms netgi buvo leidžiama rinktis tarp kokaino ir saldinto vandens. „Dauguma iškeitė narkotiką į saldų atlygį,“ sako tyrimą vykdęs Ahmedas.

Tai atrodo kaip vienareikšmis nuosprendis, bet ar tas pats pasakytina ir apie žmones? Žinoma, kad maistas, kuriame daug riebalų ir cukraus – vadinamasis „hiperskoningasis“ maistas, – paleidžia mūsų atlygio sistemą, padidindami dopamino lygį, panašiai, kaip priklausomybę sukeliantys narkotikai. Ir vienas tyrimas rodo, kad daugumos žmonių su apsirijimo sutrikimu, yra panašios psichologinės charakteristikos, kaip ir piktnaudžiaujančių narkotikais žmonių. Bet ar to pakanka cukrui paskelbti priklausomybę sukeliančios medžiagos nuosprendį? Ir kaip galima atskirti cukraus viliones nuo tame maiste esančių riebalų ir druskos?

Nors kai ku­riems gy­dy­to­jams įro­dy­mai at­ro­do pa­kan­ka­mai įti­ki­na­mi, kad nu­tu­ki­mą gy­dy­tų bū­dais, nau­do­ja­mais nar­ko­ti­nės pri­klau­so­my­bės gy­dy­mui, moks­li­nis pri­klau­so­my­bės nuo mais­to rei­ka­las dar to­li gra­žu ne­iš­spręs­tas. Pa­vyz­džiui, per­nai NeuroFAST, ne­pri­klau­so­mas, EU fi­nan­suo­ja­mas 13 uni­ver­si­te­tų, pri­iman­čių „kon­sen­su­so pa­reiš­ki­mus“ kon­tro­ver­siš­kais die­to­lo­gi­jos klau­si­mais, ben­dra­darbia­vi­mo pro­jek­tas, ap­žvel­gė vi­sus su­si­ju­sius žmo­nių ty­ri­mų duo­me­nis. Iš­va­da: „nė­ra įro­dy­mų“, kad mais­tas ga­li su­kel­ti pri­klau­so­my­bę.

Ne­nuos­ta­bu, cuk­raus pra­mo­nės lo­bis­tai iš­va­dai pri­ta­ria. „Yra ne­daug įro­dy­mų iš žmo­nių ty­ri­mų, at­lik­tų taip, kad jie re­pre­zen­tuo­tų kas­die­nį mai­to vart­to­ji­mą,“ sa­ko Glenysė Jones iš Sugar Nutrition JK, dau­giau­siai fi­nan­suo­ja­mos JK cuk­raus ga­min­to­jų.

Tai­gi, jei ne­ga­li­me teig­ti, kad kal­ti­nin­kas yra fruk­to­zė ar kad cuk­rus su­ke­lia pri­klau­so­my­bę, kas be­lie­ka? Ar tie­siog per daug cuk­raus reiš­kia per daug ka­lo­ri­jų? Ar vi­sa by­la prieš cuk­rų per­ver­ti­na­ma?

Šis klau­si­mas da­bar PSO ran­ko­se. Su­ne­ra­min­ta pra­ne­ši­mų apie cuk­raus ke­lia­mus pa­vo­jus, jos Mai­ti­ni­mo­si re­ko­men­da­ci­jų eks­per­tų gru­pė per­žvel­gė įro­dy­mus, siek­da­ma pa­teik­ti re­ko­men­da­ci­jas.

Per­nai, vyk­stant šiam pro­ce­sui, Lisa Te Mo­ren­ga, žmo­gaus mai­ti­ni­mo­si ty­rė­ja iš Ota­go'os uni­ver­si­te­to Nau­jo­jo­je Ze­lan­di­jo­je, re­cen­za­vo cuk­raus ir kū­no ma­sės san­ty­kio ty­ri­mą. Ji pa­da­rė iš­va­dą, kad tam­pa­me sto­ri ne­bū­ti­nai dėl to, kad val­go­me daug cuk­raus, bet to­dėl, kad val­go­me per daug vis­ko. „Nebuvo skirtumo tarp daugiau ar mažiau cukraus, kai sunaudo­jamos energi­jos kiekis bū­da­vo tiksliai toks pat,“ sako Te Morenga. Kitaip sakant, jei kontro­liuo­ja­mas gaunamų kalor­ijų kiekis, žmo­nės netam­pa nė kiek sto­resni, jei dau­giau kalo­rijų gau­na iš cuk­raus. Šias išvadas cukraus pramonė taip pat priėmė džiaugs­min­gai.

Tai bal­toji me­džia­ga pa­lei­džiama nuo kab­liuko? Dar ne. Kai Te Morenga peržvelgė tyrimus, tiksliau atvaizduo­jančius maisto pasirin­kimą tik­rame gyve­nime – tai yra, kai dalyviai kalorijų tiksliai neskaičiavo – daug cukraus naudo­jusieji buvo linkę suvar­toti daugiau kalo­rijų ir priaugo daugiau svorio. Ir svar­biausias cukraus šaltinis buvo tas pats, kuris jau daug metų yra aukštai ir susirū­pinu­siųjų nutu­kimu sąraše: gaivieji gėrimai. Tai patei­kė dar daugiau įrodymų, kad sal­din­ti gėrimai išties sukelia svorio priaugimą – ir tai sva­riau­sia priežastis nukreipti pirštą į cukrų.

Kodėl svarbu, jei kalorijas gauname su skysčiais, o ne su kietu maistu? Pamąs­tykime taip. Stiklinei sulčių reikia išspausti maždaug 2,5 apelsino. Bet išgėrę stiklinę sulčių, nepasi­jusime tokie sotūs, kaip suvalgę pustrečio apelsino. Taip vyksta, nes nuo vaisiaus skaidulų ilgiau jausimės sotesni.

Kaip rašo Te Morenga, „visi cukrumi saldinti gėrimai tik prideda kalorijų į dietą“ – bet nepasotina. Iš dalies taip yra dėl to, kad fruktozė – galinti sudaryti iki 65 procentų viso cukraus gėrimuose iš automatų – neaktyvuoja sotumo hormono leptino.

Dėl sotumo jausmo negavimo iš saldintų gėrimų, vienu prisėdimu galima suvartoti daug daugiau kalorijų. Pavyzdžiui, gerdami saldintą gėrimą su maistu, nesuvalgysite mažiau (ir pakeitimas dietiniu gėrimu irgi gali nepadėti – žr. „Tik vienas taikinys“).

Šis sotumo jausmo nebuvimas gaunant kalorijų, panašu, turi ilgalaikes pasekmes. Keletas epide­mio­lo­gi­nių studijų susiejo saldintų gėrimų vartojimą su išaugusia nutukimo, II tipo diabeto ir širdies kraujagyslių ligų rizika. Štai todėl saldūs gėrimai yra pagrin­dinis visuo­menės sveikatos priežiūros atstovų rūpestis: kol kas įstatym­daviai 30 JAV valstijų bandė, nors ir nesėkmingai kažkaip apriboti jų pardavimą. Žymiau­sias ban­dy­mas buvo Niu­jorko nepa­vykusios pastan­gos uždrausti super­dy­džio gaiviųjų gėrimų butelių parda­vinėjimą.

Ši nesėkmė iš dalies gali būti paaiškinta kampa­nijomis, kurias rengia maisto pramonė, turinti ilgą karo prieš grėsmes jų pelnui istoriją – kaip PSO tai puikiausiai žino.

Būsimoji PSO cukraus rekomen­dacija nebus pirmoji tokia. Prieš dešimt metų ji bandė kažką panašaus. Įvertinusi turimus duomenis, ji padarė išvadą, kad žmonės neturėtų gauti daugiau, nei 10% kalorijų iš„laisvų cukrų“ (žr. „Cukraus pagrindai“), kitaip jų dieta nebus subalan­suota. Tai buvo maždaug pusė to, kiek žmonės tada suvarto­davo iš tiesų.

Pramonės grėsmės

Cukraus pramonė išsitraukė sunkiąją artileriją. JAV Cukraus asociacija parašė PSO genera­liniam direk­toriui, nu­ro­dy­dama JAV Medicinos institu­to pranešimą, kuriame teigiama, kad 25 procentai kalorijų iš cukraus yra priimtinas dydis, ir grasindama sustabdyti JAV finansavimą PSO, jei ataskaita bus plačiai paskelbta. Panašaus turinio laiškas buvo nusiųstas tuometiniam JAV Sveikatos sekretoriui Tommy'iui Thomsonui.

Pranešimas ir jo 10 procentų vis vien buvo publikuoti, tačiau be didelių fanfarų – ir praktiškai be jokio poveikio. Daug mokslininkų, su kuriais New Scientist susisiekė, nebuvo tikri, ar jis kada buvo išleistas, o jei buvo, ar ten minimi 10%.

Naujosios PSO rekomendacijos dar teberuošiamos, bet ankstyvoji nutekėjusi informacija rodo, kad bus einama dar toliau ir rekomenduojama, kad tik 5 procentai dienos kalorijų būtų gaunama iš laisvo cukraus. Tai reikštų dabartinio vartojimo sumažinimą dviem trečdaliais, iki maždaug 8 arbatinių šaukštelių vyrams ir 6 moterims. Palyginimui, standartinėje kolos skardinėje yra 10 arbatinių šaukštelių.

Šis skaičius maisto pramonei nepatiks. Marion Nestle, mitybos, maisto tyrimų ir visuomenės sveikatos profesorė Niujorko universitete, tikisi, kad jie vėl žais nešvariai, nurodydama jų taktikos ir praeitais metais naudotos tabako pramonės taktikos paraleles.

„Tai susiję su rinkodara,“ sako ji. „Jie užsiima užkulisiniu lobizmu, kad jokia vyriausybinė agentūra neįvestų jiems nepatinkančio reguliavimo, tuo pačiu tikslu jie remia rinkimų kampanijas, puola kritikus.“ Taip pat jie stengiasi daryti įtaką mokslui: „Maisto kompanijos daugiausiai remia tyrimus, kad šie pateiktų jiems tokius atsakymus, kokių nori.“ PSO direktorė Margaret Chan Nestle'ės susirūpinimui pritarė.

Tai ką galima padaryti? Yra ženklų, kad PSO 2003-ųjų pamoką išmoko. Laukiamas 5 procentų suvartojimo skaičius remiamas ne įrodymais apie cukraus sąsajas su nutukimu, o mažiau kontroversišku veiksniu: dantų ėduonimi.

Viena PSO analizė apžvelgė santykį tarp cukraus ir dantų ėduonies. Paula'os Moynihan iš Newcastle'o universiteto JK, vadovaujamoje apžvalgoje daroma išvada, kad yra įrodymų – nors ir labai žemos kokybės – pateisinančių cukraus suvartojimą iki 5 procentų, siekiant sumažinti dantų ėduonies riziką.

Jei tiesa, tai gali atrodyti kaip išmani PSO taktika. Šią rekomendaciją bus sunkiau užsipulti, nes visi žino, kad cukrus gadina dantis. Bet prasta įrodymų kokybė palieka pakankamai vietos pramonės manevrams.

Tačiau ne visi anicukrininkai laiko pramonę priešu. Pastaruosius du dešimtmečius, Grahamas MacGregoris iš Wolfsono preventyvinės medicinos instituto Londone pasaulinės kampanijos prieš druskos naudojimą smaigalyje. Jis su kolegomis įtikino maisto pramonę sumažinti pridedamos druskos kiekį maždaug 30 procentų. Dabar jie stengiasi tą patį padaryti su cukrumi. „Nėra prasmės rėkti ant pramonės, tai nieko gero neduoda,“ sako jis. „Reikia dirbti su jais.“

Tačiau tai yra ilgalaikis projektas, todėl daugelis visuomenės sveikatos tyrėjų yra agresyvesnės taktikos šalininkai. Pavyzdžiui, spalį BMJ publikavo prognozes, kad 20 procentų mokestis saldiesiems gėrimams JK nutukusių žmonių skaičių sumažintų 180 000.

Žinoma, mokesčiai debatus perkelia į pažįstamą politinę teritoriją: auklė valstybė ar individuali atsakomybė. Ar vyriausybė turi pareigą įsikišti, ar tai žmonių reikalas savimi rūpintis?

Te Morenga nėra įsitikinusi, kad cukrus yra mūsų sveikatos über priešas, bet neabejoja, kad saldaus maisto pateikimas verčia mus valgyti daugiau, nei mums reikia. „Gal žmonės turėtų prisiimti daugiau asmeninės atsakomybės,“ sako ji. „Bet leidžiame maisto kompanijoms milijonais reklamos dolerių įtikinėti pirkti jų produktus – arba, kad visiškai normalu maistą užsigerti saldintais gėrimais.“

Kol politikai svarsto savo nuomones, žmonėms patarimas yra gana paprastas: stenkitės sumažinti suvartojamo cukraus kiekį. Labiausiai saugokitės saldintų gaiviųjų gėrimų. „Tai lengviausia padaryti,“ sako Tappy.

Žinoma, cukraus suvartojimo mažinimo kritikai paprieštaraus, kad jei paprasčiausiai gerai maitinatės ir mankštinatės, saldūs gėrimai ir užkandžiai gali būti pateisinami. Tai tiesa. Bet yra ir dar viena paprasta tiesa apie cukrų: kaip jūs jo benorėtumėte, iš tiesų jums jo nereikia.

Tiffany O'Callaghan
New Scientist № 2954

Komentarai (8)