„Matau pasaulį kitomis spalvomis negu visi. Skaičius ir raides, kuriuos išvystu skaitydama, kartais net ir galvodama, regiu kitaip. Suvokiu, kad tai – juodu ant balto parašytas tekstas, bet kiekviena raidė ir žodis man turi savitą spalvą. Didžiąją dalį savo gyvenimo galvojau, kad esu tarsi ateivė“, – pradėjo pokalbį iš Klaipėdos kilusi paskutinio kurso architektūros studentė Marija Lukoševičiūtė.

Sužinojo prieš trejus metus

22 metų Marijos diagnozė – spalvinė sinestezija.  Apskritai sinestezija pateikiama įvairiai: kaip sutrikimas, sugebėjimas, suvokimas. Tačiau, ko gero, geriausia tai apibūdinti, kaip gamtos dovaną. Tiesa, mergina šio reiškinio pavadinimą sužinojo vos prieš trejus metus.

„Nesupratau, kodėl tai vyksta. Tačiau ilgainiui su tuo susitaikiau, išmokau tuo naudotis. Prieš trejus metus sužinojau, kas man yra. Draugė, studijavusi psichologiją, paskaitų metu mokėsi apie šį reiškinį. Ji man ir papasakojo, kad tai normalu“, – juokėsi M.Lukoševičiūtė.

Vaikiški žaidimai

Paklausta, ar tėvams niekuomet nekilo įtarimų, kas yra jų dukteriai, M.Lukoševičiūtė teigė, kad šie pernelyg to nesureikšmino, mat ji augo kaip ir visi vaikai, nesiskyrė nuo bendraamžių.

„Prieš darželį mama mane mokė skaičiuoti. Ji pasakojo, kad į klausimą: „Marija, kiek bus vienas plius du?“ aš atsakiau – geltona. Iš pradžių jai tai sukėlė nerimą, tačiau ir rašyti ir skaičiuoti aš išmokau, tad ilgainiui tiesiog pradėjo manyti, kad kaip ir visi vaikai, turiu lakią fantaziją.

Pati apie tai, kad pasaulį matau kitaip, susimąsčiau kai man buvo septyneri. Su močiute laukėme autobuso ketvirto maršruto, bet aš laukiau būtent žalios spalvos. Nusistebėjau, pagalvojau, kad man kažkaip ne taip“, – prisimena mergina.

Panašių istorijų jai kartodavosi nuolat. Tai, ką Marija įvardydavo vienos spalvos, iš tiesų būdavo kitos. M.Lukoševičiūtė pasakojo, kad pažįsta dar vieną kaunietį vaikiną, kuris taip pat turi spalvinę sinesteziją, tik spalvomis mato garsus. Tačiau jis apie savo gebėjimą žino nuo mažens, mat augo medikų šeimoje.

Painioja su daltonizmu

Ilgainiui mergina išmoko šia gamtos dovana naudotis. „Man tai praversdavo, tarkime, mokykloje mokantis reikšmingas istorijos datas. Anksčiau, kai dar negyvenome išmaniųjų telefonų amžiuje, ir telefonų numerių galėdavau prisiminti apie dvidešimt-trisdešimt. Pakanka porą kartų numerį pamatyti ir jį įsimenu. Taip prisimenu net vardus. Tiesa, neskiriu trijų vardų: Kristupo, Kristijono ir Kasparo, nes jų spalvinės gamos labai panašios. Tad, kai mano gera draugė susirado vaikiną tokiu vardu, kildavo keblumų“, – juokavo Marija.

Tiesa, šiuo gebėjimu būsima architektė aplinkiniams pernelyg nesigiria, mat paaiškinti, kaip viską mato, neretai būna labai sudėtinga. „Nesu linkusi iš karto pasakoti, kad esu šiek tiek kitokia. Prasitariu nebent kai kalbame apie kokias įdomybes arba kas nors iš žinančių draugų naujam pažįstamam apie tai prasitaria.

Pasitaiko, kad manęs paklausia: „Marija, tu daltonikė?“. Žmonėms, kurie nėra su tuo susidūrę, kitoks spalvinis suvokimas kažin kodėl asocijuojasi su daltonizmu. Tačiau aš visas spalvas skiriu“, – kalbėjo mergina.

Viskas turi savo vietas

Marija pasakojo, kad kiekviena raidė ir skaičius turi savo atspalvį. Viską ji mato visuomet ta pačia tvarka, spalvos niekuomet nesipainioja ir nesikeičia.

Paprašyta išvardyti, kokias spalvas mato nuo 1 iki 9 nusijuokė: „Manęs dažniausiai to prašo. Vienetas man yra beveik baltas, nešvarios baltos spalvos, dvejetas – rožinis, trys – geltonas, keturi – žalias, penki – raudonas, šeši – rusvas, septyni – mėlynas, aštuoni, liaudiškai sakant, – „ryžas“, devyni – labai tamsi bordo. Su raidėmis tas pats. Nei viena spalva nesikartoja. Man to nereikia prisiminti, aš tiesiog tai matau“, – teigė Marija.

Su tokia dovana iš tiesų būtų galima dirbti darbą, pavyzdžiui, susijusį su skaičiais, tačiau mergina patikino, kad tai jos karjeros pasirinkimui įtakos neturėjo, o ir kokia buhaltere ji būti negalėtų. „Išprotėčiau. Kartais net knygą skaitydama pavargstu“, – prasitarė.

Baigiant pokalbį M.Lukoševičiūtė net pajuokavo, kad galbūt po straipsnio publikavimo atsiras galimybė suburti „sinestetikų klubą“.

Specialisto paieškos atvedė prie netikėtos pažinties

Rasti specialistą, kuris galėtų išsamiau papasakoti apie sinesteziją nebuvo itin paprasta, mat tokiam retam reiškiniui nagrinėti daug laiko mokymų programose neskiriama. Tačiau Vilniaus universiteto Santariškių klinikų gydytojas neurologas prof. dr. Dalius Jatužis rekomendavo kreiptis į vyresniąją rezidentę, būsimąją gydytoją neurologę Aleksandrą Gavrilovą. 

Pasiūlymas kiek nustebino, tačiau paskambinus jaunoji medikė prasitarė, kad profesorius į ją nukreipė ne atsitiktinai. Ji pati skaičius bei raides mato spalvomis. Be to, spalviškai mato ir skausmą.

Ko gero, nereikia net pasakoti apie tai, kad žurnalistui, rašančiam straipsnį apie tokį retą reiškinį, pasikalbėti net su dviem jį turinčiais žmonėmis – tikra sėkmė. 

Moterims dažnesnė nei vyrams

„Sinesteziją turi apie keturi procentai visos pasaulio populiacijos. Moterys – triskart dažniau nei vyrai. Dažniausia – spalvinė sinestezija. Vadinamosios spalvinės grafemos, kai skaičius ir raides žmonės mato spalvotai. Yra taip matančių ir muziką, abstrakčias formas. Yra net aprašytas atvejis, kai mergina, turėjusi disleksiją, matė spalvomis gatves“, – pasakojo A.Gavrilova.

Yra ir kitokių sinestezijos formų, kai žmogus kažką palietęs girdi garsą ar pamatęs jaučia tam tikrą kvapą. 

Procesas, pasak jaunosios medikės, yra vienpusis. Jei skaičiai, raidės matomi spalvomis, tai nereiškia, kad spalvos reikš kažkokias raides ar skaičius. 

Reiškinys paveldimas

Nors M.Lukoševičūtė teigė, kad tarp jos artimųjų sinestetikų nebūta, A.Gavrilova pasakojo, kad šis reiškinys, pasak literatūros, dažniausiai paveldimas. „Greičiausiai tai yra autosominis dominantinis kelias. Jei vienas iš tėvų turi šį reiškinį, tikėtina, kad jį turės ir palikuonis. Dar esama teorijų, kad tai susiję su lytimi, mat pastebėta, kad tėvas sūnui sinestezijos neperduoda“, – apie reiškinio prigimtį kalbėjo vyresnioji Santariškių klinikų rezidentė.

Pasak jos, rašytojas Vladimiras Nabokovas taip pat turėjo unikalių sinestezijos gebėjimų. Be to, jis teigė, kad gebėjimą matyti raides spalvomis turi jo žmona ir sūnus, o sūnaus raidžių spalvos yra tarsi tėvų jaučiamų spalvų mišinys: pavyzdžiui, raidė M V. Nabokovui atrodė raudona, jo žmonai – mėlyna, o sūnui – violetinė. 

Tačiau įrodymų, kad iš tiesų, palikuonims perduodant sinesteziją, veikia spalvų maišymo mechanizmas, – nėra.

Galvojo, kad tai – asociacijos

Pati būsimoji medikė apie tai, kad jos pasaulio matymas vadinamas sinestezija sužinojo mokykloje. „Kažkieno močiutė taip pat turėjo šį reiškinį, taip ir sužinojau, kaip tai vadinasi. Iki tol sau atrasdavau paprasčiausią paaiškinimą: tėvai mane mokė skaityti spalvotomis raidėmis. Tad galvojau, jog tiesiog tas spalvas įsiminiau.

Tačiau išgirdusi šio reiškinio pavadinimą, suvokiau, kad tose raidžių lentelėse niekas nepiešia balkšvai gelsvai“, – prisiminė A.Gavrilova.

Įdomu dar ir tai, kad daugiau sinestetikų yra tarp kairiarankių. Jaunoji neurologė taip pat yra kairiarankė, tad universitete ieškojo kitų sinestetikų tarp jų. Deja, atrasti nepavyko.

Vyksta nevalingai

Iš tiesų, pirmą kartą išgirdus apie sinestezija, neretam kyla mintis, kad tai – tiesiog asociacijos. Tačiau reiškinio veikimo mechanizmas yra kitoks.

„Tai nėra asociacijos. Sinestezija vyksta nevalingai ir laikui bėgant nesikeičia. Jei kalbame apie spalvinę sinesteziją, tie patys simboliai matomi tomis pačiomis spalvomis. 

Stereotipiškai visi, turintieji sinestezija, nuo vaikystės galvoja, kad taip mato visi. Tačiau tam tikru gyvenimo laikotarpiu supranta, kad yra ne taip“, – teigė A.Gavrilova.

Avietinis skausmas

Be spalvotų raidžių ir skaitmenų pašnekovė mato ir skausmą. Paklausta, kaip suvokti tai, teigė, kad labai sunku paaiškinti. 

„Tiesiog, kai man kažką skauda, aš nematau spalvos, aš tiesiog negaliu to skausmo apibūdinti kitaip – žinau, kad jis yra avietinės spalvos. Gali skaudėti bet kur ir bet ką, bet buko skausmo pobūdis man yra būtent minėtos spalvos“, – pasakojo medikė.

Puiki atmintis

A.Gavrilova patvirtino, kad sinestezija iš tiesų turi įtakos atminčiai. 

„Kai pradėjau studijuoti farmakologiją, mokytis man buvo kiek lengviau nei kitiems. Preparatus mokydavausi pažiūrėjusi į jų pavadinimus. Tuomet man tiesiog reikėdavo prisiminti, kad, pavyzdžiui, tas pavadinimas buvo su violetiniu atspalviu ir truputį pilkas“, – aiškino medikė.

Literatūroje taip pat patvirtinama, kad sinestetikai save dažniausiai apibūdina kaip turintys idealią atmintį.

Vienas pirmųjų ir garsiausių mokslininkų, tyrinėjusių sinesteziją, yra rusas Aleksandras Luria, kuris atliko bandymus su unikalius gebėjimus turėjusiu žmogumi, pramintu „S“, kuris galėjo atpasakoti iki smulkmenų bet kurią savo gyvenimo minutę bei turėjo daugiajutiminę sinesteziją: galėjo jausti paveiksliukus, ragauti spalvas ir užuosti garsus.

Dvi kilmės teorijos 

Pasak vyresniosios rezidentės, nors sinestezijos reiškinio tyrimuose naudojami moderniausi tyrimo metodai, tiksli proceso kilmė ir mechanizmas iki šiol lieka neaiškūs. 

„Pirmoji teorija teigia, kad sinestezija yra nulemta smegenų nebrandumo. Šios teorijos šalininkai įsitikinę, kad pirmykštis žmogus neturėjo aiškios diferenciacijos tarp jutimų kaip ir žemesnieji gyvuliai. Jie sinesteziją laiko atavizmu (išnykusių organizmo požymių, būdingų tolimiems protėviams, atsiradimu – aut. past.).

Man priimtinesnė teorija – kryžminės aktyvacijos. Žmogui vystymosi metu smegenų jungtys susiformuoja taip, kad kai pradeda veikti viena zona, aktyvuojama ir kita“, – kalbėjo A.Gavrilova.

Manoma, kad visi vaikai iki vienerių metų yra sinestetikai, tad tai iš dalies patvirtintų nebrandžių smegenų teoriją. Deja, įrodymų, kad taip yra iš tiesų, – stinga.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Lrytas.lt

Autoriai: Gintarė Kaminskienė

Komentarai ()