Levio žodžius patvirtina ir kiti tyrimai. Pavyzdžiui, Norvegijos mokslininkų komanda išsiaiškino, kad dieną (nuo 8 iki 16 valandos) kaulų čiulpai kraujo ląsteles gamina beveik dvigubai aktyviau, nei naktį (nuo pusiaunakčio iki 4 ryto). Atsižvelgus į kraujodaros „tvarkaraštį“, galima sumažinti neigiamą chemoterapijos poveikį organizmui: yra duomenų, kad ligoniams nuovargis, infekcijos ir depresija pasireiškia rečiau, jei vaistai leidžiami tada, kai kaulų čiulpai kraujo ląstelių negamina.

Tačiau cirkadiniai ritmai labai individualūs. Levi parodė, kad skirtingų žmonių biologiniai laikrodžiai gali skirtis 12 valandų. Tad, chronoterapiją būtina kruopščiai personifikuoti, atsižvelgiant į visų lygių ritmą – atskirų ląstelių, audinių, organų ir viso kūno.

Vėžio gydymas – labiausiai ištyrinėta, tačiau ne vienintelė chronoterapijos naudojimo sritis. T-limfocitai – imuninės sistemos ląstelės, atakuojančios „savus“, sergant reumatoidiniu artritu, – irgi suaktyvėja bei nurimsta, vadovaudamiesi vidinius laikrodžiu, net jeigu jie stebimi ne kūne, o petri lėkštutėse. Remiantis Harvardo universiteto medicinos mokyklos svetainės pateikiama statistika, daugelis susirgimų pasunkėja tam tikru paros metu. Pavyzdžiui, širdies priepuoliai dažniausiai įvyksta rytais, per kelias valandas nuo pabudimo. Smilkininės epilepsijos priepuoliai vyksta dienos gale – vakaro pradžioje. Astma paūmėja naktimis. Nustatytas ryšys tarp cirkadinių ritmų ir Parkinsono ir Alzheimerio ligų, metabolizmo sutrikimų, širdies kraujagyslių ir kitais susirgimų eigos.

Daugelį gydytojų po senovei stebina idėja, kad vienas ir tas pats vaistas ryte veikia, o vakare – ne.

Jei chronobiologijos entuziastai teisūs, tai netrukus priešdėlį „chrono-“ galime išvysti kuo įvairiausių terapijų pavadinimuose. Gydytojai mokysis chronokardiologiją, chrononeurologiją, chronoembriologiją ir taip toliau. Ligų gydymas taps personifikuotas, ligoninėse ir vaistinėse atsiras vaistai su žyme „chrono-“, kas reikš, kad jie veikia būtent tuo metu, kai organizmui to labiausiai reikia ar kai liga pažeidžiamiausia.

Kai kurie mokslininkai, pavyzdžiui, biologijos daktarė Angela Relógio iš Berlyno Charité klinikos molekulinių vėžio tyrimų centro, netgi spėja (kol kas kukliai), kad chronoterapija gali ne tik gydyti, o ir užkirsti kelią piktybinių auglių susidarymui. „Stengiamės atsakyti į klausimą: iš pradžių įvyksta biologinio laikrodžio pasikeitimas, o paskui vėžys – ar atvirkščiai? –sako ji. – Tai, ką stebime, gali rodyti tarpusavio ryšį tarp ritmo sutrikimų ir vėžio“. 2013 metų JAV ir Kanados mokslininkų publikacijoje pažymima, kad naktinėje pamainoje dirbančios moterys, dažniau serga krūties vėžiu. O ankstesnis eksperimentas parodė, kad laboratorinėms pelėms, neturinčioms cirkadinius ritmus reguliuojančio geno, vėžio atsiradimo rizika didesnė, nei įprastų jų gentainių.

Viena iš chronobiologijos problemų yra ta, kad ši tema iki šiol labai mažai tyrinėta, ir tai stabdo progresą. Daugelį gydytojų po senovei stebina idėja, kad vienas ir tas pats vaistas ryte veikia, o vakare – ne. „Išties manau, kad darome gera gydomiems pacientams, antraip neužsiimčiau tuo 20 metų, – sako Levi. – Tačiau problema ne tiesiog duomenų gavimas, o ir tai, kad kartu su duomenimis žmonės priimtų pačią idėją“.

Tačiau chronoterapijos tyrimų ir publikacijų šia tema daugėja, ji toliau vystosi, vienų sėkmė stimuliuoja ir patraukia kitus. Mokslui dar teks išsiaiškinti, kaip konkrečiai veikia mūsų biologiniai laikrodžiai ir kaip juos galima panaudoti. Kokie mechanizmai valdo „laikrodinių“ genų veikimą? Kokią įtaką jie daro įvairiems sveikatos aspektams? Kodėl taikant su cirkadiniais ritmais suderintą chemoterapiją moterims, jos gyvena trumpiau, nei vyrai? Kol kas klausimų daugiau nei atsakymų, visgi žingsnis po žingsnio cirkadiniai ritmai mokslininkams vis mažiau primena juodą dėžutę. Chronoterapijos potencialas gali pasirodyti esąs stulbinamai didelis.

Komentarai ()