Vis daugiau ir daugiau žmonių kenčia nuo išsekimo. Tačiau ar tai šiuolaikinio gyvenimo prieskonis, ar kur kas sudėtingesnis, nuo senų laikų žmonių fizinę, psichinę ir dvasinę sveikatą trikdęs, negalavimas? – aiškinasi „BBC Future“ žurnalistas Davidas Robsonas.

Prieš keletą metų Anną Kathariną Schaffner palaužė šiais laikais dažnam pažįstamo išsekimo „epidemija“. Kaip ji pati sako, viskas prasidėjo nuo neaiškios psichinės ir fizinės būsenos – palaipsniui viskas, kad ir ką ji darytų, pradėjo varginti. Net pačios paprasčiausios užduotys išsunkdavo paskutinę energiją, todėl susikoncentruoti darbui darėsi vis sunkiau ir sunkiau.

Nusprendusi pailsėti, ji valandų valandas praleisdavo maniakiškai tikrindama elektroninį paštą, tarsi tikėdamasi vaistą nuo nuovargio gauti elektroninio laiško pavidalu. Pamažu Anną užvaldė ne tik nuovargis, bet ir neviltis: „Jaučiausi bejėgė, tuščia ir beviltiška.“

Išsekimą patiria daugelis

Panašūs jausmai pažįstami daugeliui, nuo Romos popiežiaus Benedikto XVI ikidainininkės Mariah Carey, kuriems taip pat buvo diagnozuotas išsekimas. Jei tikėtume žiniasklaida, tai yra būtent šiam laikui būdingas negalavimas. Anna teigia pastebėjusi, kad beveik visose TV laidose aptariamos rutinos iškamuotos visuomenės bėdos. „Visuomet mūsų laikas piešiamas juodžiausiomis spalvomis – jam mėginama suversti kaltę dėl to, kad netenkame paskutinių savo energijos likučių“, – sako ji.

Bet ar tikrai yra būtent taip? O galbūt apatija ir abejingumas yra neišvengiami kiekvieno žmogaus gyvenimo palydovai, kaip galvos skausmas ar sutinusios kojos?

Pradėjusi kentėti nuo išsekimo, Jungtinės Karalystės Kento universiteto medicinos istorikė ir literatūros kritikė A. Schaffner nutarė išsamiau panagrinėti šį negalavimą. Padarytais atradimais ji dalijasi savo naujoje knygoje „Exhaustion: A History“ (liet. Išsekimas: istorija).

Be jokios abejonės, šiais laikais išsekimas – dažnas reiškinys. Sveikatos priežiūros įstaigų pateikiami skaičiai – stulbinantys. Vokietijoje atlikus tyrimą nustatyta, kad beveik 50 proc. pačių terapeutų kenčia nuo išsekimo. Pasak respondentų, jie jaučia nuovargį kiekvieną dieną nuo ryto iki vakaro; kas rytą vien nuo minties, kad reikia eiti į darbą, jie ima jaustis pavargę.

Įdomu tai, kad vyrai ir moterys nuo išsekimo kenčia skirtingai. Pavyzdžiai, neseniaiSuomijoje atlikus tyrimą nustatyta, kad išsekimu besiskundžiantys darbuotojai vyrai dažniau linkę naudotis ilgalaikio nedarbingumo galimybe negu moterys.

Išsekimas ir depresija – ne tas pats

Kadangi depresija sergantys žmonės taip pat yra abejingi ir apatiški, esama manančių, kad išsekimas yra ta pati depresija, tik „be etiketės“. Savo knygoje A. Schaffner cituoja vieną Vokietijos laikraštį, kuriame aiškinama, esą išsekimas yra aukštesniuose visuomenės sluoksniuose paplitusi „liukso klasės“ depresijos versija. „Tik nevykėliai serga depresija, – dėstoma laikraštyje. – Išsekimas yra laimėtojų diagnozė, tiksliau – buvusių laimėtojų.“

Vis dėlto, šios dvi būklės neturėtų būti tapatinamos. „Teoretikai nesiginčija, kad depresija sergantis žmogus nustoja pasitikėti savimi, netgi pradeda savęs nekęsti, save niekinti. Išsekimo atveju taip nenutinka – žmogus, kad ir išsekęs, save vertina taip pat, kaip ir anksčiau, – sako A. Schaffner. – Išsekęs žmogus pyktį paprastai nukreipia ne į save, o, pavyzdžiui, į organizaciją, kurioje dirba, į klientus, kuriuos aptarnauja, arba į platesnę socialinę, politinę arba ekonominę sistemą.“

Išsekimo taip pat nederėtų tapatinti su lėtinio nuovargio sindromu, kuris pasireiškia pasikartojančiu, ne mažiau kaip šešis mėnesius trunkančiu, fiziniu ir psichiniu išsekimu. Nuo šio sindromo kenčiantys asmenys skundžiasi, kad bet kokia, net ir paprasčiausia veikla, jiems sukelia fizinį skausmą.

Yra teigiančių, kad mūsų smegenys paprasčiausiai per mažai išsivysčiusios, kad pajėgtų priimti visus šiuolaikinės darbo aplinkos iššūkius. Nuolatiniai raginimai dirbti produktyviau – ir vidinis noras įrodyti savo vertę darbo rezultatais – darbuotojus įstumia į nesibaigiančios kovos areną. Tokį spaudimą patirdami kiekvieną dieną, nuolat gaminame streso hormonus ir savo kūną verčiame be paliovos su jais kovoti, aiškina pašnekovė.

Deja, daugumai, net ir užtrenkus darbo kabineto duris, stresas nesibaigia. Ramybę trikdo nesibaigiantis miesto šurmulys, įvairūs prietaisai, technologijos... Tokioje rutinoje sunku pailsėti ne tik dieną, bet ir naktį. Neturėdami galimybės „perkrauti“ savo protų ir kūnų, gyvename pasikliaudami pavojingai išsekusiais elementais.

Išsekimo priežasčių ieškota dar Antikos laikais

Nagrinėdama istorinę literatūrą, A. Schaffner išsiaiškino, kad nepakeliamas nuovargis žmones kankino dar tais laikais, kai šiuolaikinių darbo vietų nebuvo. Vienas pirmųjų apie išsekimą samprotavo romėnų gydytojas Klaudijus Galenas. Panašiai kaip Hipokratas, jis buvo įsitikinęs, kad visus fizinius ir psichinius negalavimus sukelia keturių kūno skysčių – kraujo, geltonosios tulžies, juodosios tulžies ir gleivių – pusiausvyros nebuvimas. Pasak jo, dėl juodosios tulžies pertekliaus sulėtėja žmogaus kraujo apytaka ir apsunkinamos smegenys, o tai sukelia apatiją, apsnūdimą, nuovargį, tingumą ir melancholiją. Nors dabar mes žinome, kad šie svarstymai moksliškai nepagrįsti, nuo išsekimo kenčiantiems žmonėms jie gali būti visai įtikinami.

Krikščionybei užvaldžius Vakarų kultūrą, imta manyti, kad išsekimas – dvasinio silpnumo ženklas. A. Schaffner savo knygoje mini IV a. gyvenusį ir rašiusį vienuolį Evagrijų Pontiką, kuris teigia, kad tai „pusiaudienio demonas“ verčia žmogų abejingai vėpsoti pro langą. „Tokio abejingumo priežastimi buvo laikoma tikėjimo ir valios stoka – tai dvasios ir kūno kova“, – dėsto A. Schaffner. Ji pamini vienuolį, kuris, vietoj to, kad užsiimtų prasminga veikla, ieško, su kuo paplepėti, o toks veikimo modelis labai primena tai, kas vyksta XXI a., kai žmonės, užuot dirbę, karštligiškai naršo socialiniuose tinkluose.

Tikėjimas religiniais ir astrologiniais aiškinimais į antrą planą pasitraukė tada, kai, atsiradus šiuolaikinei medicinai, gydytojai nuovargio simptomus pavadino terminu „neurastenija“. Gydytojai suprato, kad nervai perduoda elektros signalus, ir manė, kad silpnus nervus turintis žmogus savo energiją paprasčiausiai iššvaisto, kaip blogai izoliuotas elektros laidas. Neurastenija buvo diagnozuota net ir tokiems šviesuoliams kaip Oscaras Wilde`as, Charlesas Darwinas, Thomas Mannas, Virginia Woolf. Gydytojai to priežastimi laikė pramonės perversmo nulemtas socialines permainas, nors, kita vertus, silpni nervai taip pat buvo rafinuotos ir intelektiniais gabumais apdovanotos asmenybės požymis, tad kai kurie pacientai išdidžiai mėgavosi tokia savo būkle.

Nors šiais laikais daugelyje šalių neurastenija nebėra laikoma diagnoze, terminas vis dar paplitęs Kinijoje ir Japonijoje – vėlgi, retkarčiais užsimenant, kad tai tėra kitas žodis pavadinti depresiją.

Akivaizdu, kad visais laikais žmonės būdavo išvargę ne mažiau už mus, ir tai leidžia daryti prielaidą, kad galbūt nuovargis ir išsekimas tėra viena iš įprastų žmogaus savijautos formų. „Išsekimas mus lydi nuolat, – sako A. Schaffner. – Laikui bėgant kinta tik jo priežastys ir poveikis. Viduramžiais kaltas buvo pusiaudienio demonas, XIX a. – moterų išprusimas, prieš pusę amžiaus – kapitalizmo aušra ir nuožmus darbuotojų išnaudojimas.

Psichinės būklės įtaka fiziologijai

Iš tikrųjų mes ir dabar tiksliai nežinome, kas mums leidžia jaustis energingiems ir kodėl ta energija gali staiga išsekti, net ir nieko neveikiant. Mes nežinome, ar simptomai kyla iš kūno, ar iš sąmonės, ar juos nulemia socialiniai veiksniai, ar mūsų pačių elgesys.

Galbūt tiesos yra visur: didėjant supratimui apie kūno ir sąmonės ryšį, vis labiau tikima, kad jausmai ir įsitikinimai gali turėti labai didelę įtaką mūsų fiziologijai. Pavyzdžiui, žinoma, kad dėl emocinio distreso gali pakilti temperatūra ir paūmėti skausmas, o kai kada susijaudinimas gali baigtis net infarktu. „Labai sunku teigti sutrikimą esant vien fizinį ar vien psichinį, nes tai ir viena, ir kita“, – nurodo A. Schaffner. Todėl nenuostabu, kad tam tikroje situacijoje žmogus išsenka ne tik psichiškai, bet ir fiziškai.

A. Schaffner neneigia, kad šiuolaikinio gyvenimo ritmas sekina. Jos nuomone, pavargstame nuo savo autonomijos, nuo pernelyg didelės laisvės planuoti ir veikti. Neturėdami aiškiai apibrėžtų ribų, žmonės dažnai persitempia. Pasak jos, žmonės jaučiasi pasiekiantys per mažai, dirbantys nepakankamai gerai, nepateisinantys lūkesčių.

Pašnekovė taip pat pritaria nuomonei, kad socialiniai tinklai gali galutinai išsunkti mūsų gyvybinius išteklius. Ji pastebi, kad technologijos, kurių pirminė paskirtis buvo padėti sutaupyti jėgų, pačios atima jėgas. Dar niekada nebuvo taip sunku baigus darbą išeiti iš biuro.

Paprasto vaisto nėra

Akivaizdu, kad šis negalavimas taip paprastai neišgydomas. Seniau neurastenikams būdavo nurodoma ilgai nesikelti iš lovos – tačiau nuobodulys tik dar labiau pablogindavo būklę. Šiandien nuo išsekimo kenčiantiems žmonėms taikoma kognityvinė elgesio terapija. Šis metodas padeda jiems išmokti valdyti savo emocinį išsekimą ir identifikuoti tinkamiausius būdus „persikrauti“.

A. Schaffner teigia, kad visiems vienodų vaistų nuo išsekimo nėra. Pasak jos, būtina pažinti save ir suprasti, kas atima energiją ir kas padeda ją atstatyti. Kai kam gal padės ekstremalus sportas, kiti nusiramins į rankas paėmę knygą. Be to, pažymi ji, labai svarbu atskirti darbą nuo poilsio.

Pati pašnekovė savo energijos antplūdžius ir nepriteklius sako pajėgusi subalansuoti po to, kai išsiaiškino daugiau apie patį reiškinį. „Paradoksalu, tačiau medžiagos apie išsekimą analizavimas ir rašymas apie tai man suteikė labai daug energijos, – sako ji. – Ši tema mane be galo sudomino, be to, mane išties nuramino tai, kad visomis istorijos epochomis žmonės išgyveno labai panašius patyrimus. Labai svarbu suvokti, kad esi ne vienas, kad ir kiti jaučia tą patį, nors aplinkybės visai kitos.“

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: lrt.lt

Komentarai (4)