Kodėl šiuolaikinėje visuomenėje nyksta ribos tarp darbo ir gyvenimo?

Dirbk, pirk, mirk.

Blyn, perskaiciau ir nustebau, kaip viskas tinka. Gryzes is darbo visad sedu prie PC nes daugiau tingiu, tai visi saukia, kad PC kaltas, kad nenoriu bendraut ir tt, zodziu priekaistu lavina ir tiesiog vengt pradejau ir pats pradejes galvot kad PC. O cia pasirodo darbas kaltininkas. Dirbu 7 dienas per savaite, atostogos atsitktines, kaip papuola - (2-3 dienos max, kai darbo ner), netgi algos gavimas jau keli metai nedziugina, jausmas panasus, kaip gautum spalvotu popiereliu pluosteli ar palesyto tualetinio popieriaus lapeliu. Tiesiog alga nebetekoa savo kaip tiklso ir atlygio funkcijos ir atrodo, kad dirbi... net nezinau kodel, todel kad reikia? todel kad kiti dirba? Dirbi ne taip, kad padaryt kuo geriau, o taip, kad neduok dieve nepadaryt kazka blogai... Nezinau nezinau, kaip cia bus toliau

Daugiau, kas randa patinkanti darba. Jie darbas patinka, tai ir dirbt nereikia Jei alga netenkina - ieskok kitur. Jei kitur geriau nesiulo, reiskia reikia kvalifikacija kelti. Bent jau vasara, tai tikrai galima kompa pakeisti, kad ir pvz dviraciu

Kuo daugiau dirbsi tuo daugiau reikalaus. Jei visi dirbs daug ir gerai, visi darbai bus padaryti greiciau (dazniausiai uz ta pati atlygi) ir atsiras daug bedarbiu, sustipres konkurencija visuose srityse, bus sunku gauti darba, o darbdaviui uzsakymu. Pavyzdys Norvegija, visi dirba atsipute niekas niekur neskuba, zmogus praktiskai nieko nepadaro per diena naudingo, bet visi turi darbo ir visi laimingi

Tikrai taip. Norvegijoje tikrai vietiniai dirba atsipūtę. Darbo užmokestis valandinis. Mes kaip būdami emigrantai, stengiamės darbą atlikti gerai ir greitai. O jie kelias valandas dėliojasi kas ką veiks. Tačiau jei spaudžia terminai, moka ir jie greit ir ilgai dirbt. Lietuvoje, rodos, nereikia taip smarkiai konkuruoti, tačiau ne retai darbdavys priverčia tave konkuruoti su kitais. Tokiu atveju belieka su tuo kovoti psichologiškai. Komplimentas, klausimai apie šeimą ar koks juokelis daro tave patrauklesniu už konkurentą. Be abejo, tai netinka darbuotojui dirbant konvejerinį darbą. Bet rast užtarimą tarp bendradarbių padėtų.

Kai lietuva tures tiek naftos kiek turi norvegai, tada ir mes galesim visa diena piestukus ant stalo rikiuoti. O dabar deja pagrindiniai Lietuvos resursai yra zmogiskieji, ir vienintelis budas lietuvai pasivyti vakarus - didinti darbo nasuma ir efektyvuma.

Perskaičiau ir.. Ne tik, kad tinka, bet ir kyla mintys, kad lakstyt per 3 darbovietes turbūt visgi netikęs reikalas.. Pritariu Strong_Bad, algos tikrai virsta spalvotais popierėliais ir kažkokiais skaičiukais bankomate.. P.S. Darbų pobūdis iš man patinkančių.

O kur dingo taip visų skelbiama politika, surask darbą kuris tau patiktų ir nereikės dirbti.. ? gal čia ne apie tokius žmones kalba.. Na gerai tada kas yra šiuolaikinis gyvenimas? Dirbti reikia kas diena 5 dienas per savaitę 8h per dieną. Taigi galima sakyt kokią 80proc. laiko per savaitę tu dirbi, tai yra praktiškai visas tavo savaitės gyvenimas ir jis praleistas darbo vietoje, net ir po darbo tu rūpiniesi tokiais dalykais kaip mašina, be kurios nenuvažiuosi į darbą, kuras kurio tau reikės nuvažiuoti į darbą, drabužiai, kuriuos didžiąją laiko dalį naudosi darbe, šeimoje po darbo kalbi apie kolegas su kuriais susitinki darbe, galbūt apie darbdavį kuris tave nervuoja, arba yra tau geras. Kad su šeima nueitum į kiną, tau reikia pinigų kuriuos gauni dirbdamas, kuo daugiau dirbi - tuo daugiau gauni, tau daugiau laiko gali skirti pramogoms su šeima. Kad išlaikytum šeimą irgi privalai dirbti. Taigi kas yra gyvenimas ir kur tos ribos tarp darbo ir gyvenimo ir ar išvis tokios ribos yra? Straipsnyje gyvenimas tai yra šeima. Tokiu atveju mes tikrai pasinėrę į darbą ir net nežinom ką reiškia gyvenimas, bet straipsnis neklausia savęs ar gyvenimas yra šeima ar ne? Manau kad yra nemažai žmonių kuriems šeima nėra gyvenimas, tai tiesiog gyvenimo sudedamoji dalis ir tiek. Todėl darbas tampa pirmaeilis dalykas. Net jeigu jis ir antraeilis, vis vien tai yra gyvenimo dalis, praktiškai tokia pati kaip ir šeima. Straipsnis propoguoja minimalų darbą, tačiau mūsų valstybėje (ko gero ir daugelyje kitų) toks gyvenimo būdas nėra įmanomas jeigu nori gyventi pilnavertį gyvenimą. Vienintelis atvejis kuomet darbuotojas eis į darbą dėl to kad jam nėra ką veikti, o užuot ėjas ten praleis laiką su šeima ir džiaugsis gyvenimu, galėtų būti tada kaip juodus darbus dirbs robotai. Ir visgi kodėl darbas nėra gyvenimo dalis? ar tinginys neišeinantis iš namų visą dieną gulintis lovoje "turi gyvenimą"? ar darbuotojas kuriam nepatinka darbas, sėdi tuos viršvalandžius neverčiamas boso ir dirba? straipsnis propoguoja vartotojišką gyvenimo būdą įdedant mažai pastangų. p.s. trumpai: Gyvenimas nuo darbo neatsėjimas.