Kodėl šiuolaikinėje visuomenėje nyksta ribos tarp darbo ir gyvenimo? (8)
Ne paslaptis, kad šiandien vertinami darbuotojai, kurie šimtu procentų atsidavę, neskaičiuoja savo darbo valandų ir pasiruošę save išsunkti iki paskutinio prakaito lašo. Riba tarp darbo ir gyvenimo vis labiau tirpsta, kadangi darbas vis dažniau ir tapatinamas su gyvenimu. Anot specialistų, ši tendencija kelia naujas grėsmes: pervargęs žmogus ne tik nebegali dirbti efektyviai, pateisinti darbdavio lūkesčių, bet ir netenka asmeninio gyvenimo. Tačiau ar yra išeitis?
|
Visi šio ciklo įrašai |
|
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Naujos technologijos leido praplėsti darbo valandas
Pasak darbuotojų mokymo ir konsultavimo apie žmogiškuosius išteklius įmonės „Kitokie projektai“ partnerio ir konsultanto Ernesto Lapinsko, pasaulyje psichoterapeutai, psichiatrai vis dažniau pradeda minėti naują ligos pavadinimą – perdegimo sindromas (angl. – „burnout“). Jo priežastis aktuali visame pasaulyje. Vis sunkiau nuo darbo stalo atsiplėšiančioje visuomenėje pamažu tirpsta ribos tarp darbo ir asmeninio gyvenimo, todėl gyvenimas virsta į linijinį – be tikro poilsio. Prie šio proceso gerokai prisidėjo šiuolaikinės technologijos, leidžiančios dirbti bet kur. Taip pat atsiranda vis daugiau specialybių, kurios yra sunkiai apibrėžiamos, o su jomis susijusios atsakomybės verčia pasirūpinti tam tikrais reikalais ir po darbo valandų. Ypač tai liečia aptarnavimo sferą, nes ir patys vartotojai tampa reiklesni, auga jų lūkesčiai, jie nori susisiekti jiems patogiu metu.
„Tiesa, griežto sutarimo dėl šios sąvokos nėra, tačiau ji yra gyva, populiari tarp žmonių. Įvertinti šios problemos mastus taip pat sunku, kadangi egzistuoja diagnostikos problemos. Kalbėti apie tai sunku dar ir todėl, kad dirbti atsidavus, neskaičiuojant darbo valandų mūsų visuomenėje yra skatinama vertybė. Tai suprantama. Jei aš kuriu savo verslą, aš ir pats dirbu neskaičiuodamas darbo valandų, ir to paties tikiuosi iš savo darbuotojų. Tačiau svarbu nepamiršti ir kitos pusės.
Net ir pavargusį žmogų, rimtai padirbėjusį, darbo rezultatai džiugina, tačiau kai jis jaučiasi išsekęs ir nebeatsigauna, jam niekas nebekelia džiaugsmo, jis nebesupranta, ar tai, ką nuveikė, yra gerai ar blogai, ir širdies į darbą neįdeda. Jis yra sutrikęs, kadangi jaučia, kad neatitinka jam keliamų reikalavimų, negali duoti to, ko, jo manymu, laukia aplinka. Taigi susiklosto situacija, kuri nepalanki nei darbuotojui, nei darbdaviui“, - pasakojo pašnekovas.
Būtent todėl specialistai nuolat šneka apie pusiausvyrą gyvenime. Žmonės raginami kartkartėmis pasitikrinti, ar jie nenusigręžia nuo svarbiausių savo gyvenimo sričių: ar turi laiko pabūti su šeima, ar mato, kaip auga vaikai, ar būna su savo artimaisiais, kai jiems sunku. Anot E. Lapinsko, neprarasti emocinių ryšių su artimais žmonėmis yra neabejotinai svarbiau nei turėti kokius nors pomėgius, hobi.
Tačiau žmogus, skiriantis laiko asmeniniam gyvenimui, šiandien neretai patiria aplinkos spaudimą. Matydamas darbomanijos dvasios apimtus kolegas, jis pradeda jausti kaltės jausmą, kad dirba ne tiek, kiek iš jo tikisi darbdavys. Priešingai visuomenėje vyraujančiais nuostatai, konsultantas įsitikinęs, kad su šiuolaikiniais vadovais įmanoma susitarti. Jie taip pat esą yra žmonės. „Svarbu su šiuo jausmu nelikti, o eiti ir kalbėtis. Kartais šalia esantys žmonės net nenutuokia, kaip mes iš tiesų jaučiamės. Aišku, tam reikia susikaupti, šiek tiek perlipti per save, nugalėti baimę. Protingas vadovas vertins žmogų, kuris duoda signalus ne tuomet, kai prieitas liepto galas, o iš karto. Perdegimo simptomas yra grėsmingas tuo, kad žmogus pradeda meluoti sau, praranda ryšį ne tik su kitais, bet ir su savimi. Mes, konsultantai, skatiname žmones netylėti, drąsiname juos, nes įsitikinę, kad tuomet išloš visos pusės. Jei susikalbėti su vadovu neįmanoma? Strimgalviais keisti darbo nesiūlyčiau. Iš tiesų žmonės sunkiai keičia darbus. Manau, pirmiausiai žmonės turėtų drąsiau kovoti už sąlygas darbe, kurios jiems leistų kvėpuoti. Tiesa, kartais nuovargis darbe gali būti ženklas, kad aš sėdžiu ne savo vietoje, arba kad šios kompanijos kultūra man yra labai svetima ir mane nuodija. Vieno universalaus teisingo sprendimo nėra“, – teigė E. Lapinskas.Didžiausias pavojus kyla labiausiai atsidavusiems darbuotojams
Pirmieji perdegimo simptomai – bendras nuovargis, neapibrėžtas nerimas, atšąlama nuo darbo, darbas regisi vis sunkesnis ir sunkesnis, rankos svyra. Įsipareigojimai vis dar prisiimami, nors vidinė sumaištis, abejonės ir gėda dėl vis prastesnės darbo kokybės skatina „kevališkumą“ – iš išorės žmogus atrodo geranoriškas ir darbštus, o viduje – pavargęs, sutrikęs ir susigėdęs. Kitas žingsnis – stiprėja susierzinimas ir pyktis, nukreiptas į klientus ir kolegas. Žmogus stengiasi fiziškai ir emociškai atsiriboti: pradeda vengti susitikimų, formaliau, ne taip asmeniškai bendrauja, ima elgtis „automatiškai“. Pagaliau išryškėja depresijos požymiai – padėtis pradeda atrodyti beviltiška. Taigi skiriamos trys perdegimo sindromo stadijos. Pirmoje stadijoje žmogus jaučiasi emociškai ir fiziškai išsekęs, gali skaudėti galvą, kankinti peršalimo ligos ar kitos sveikatos problemos. Antroje stadijoje ryškėja ciniškas ir formalus santykis su kitais, o drauge ir neigiamos mintys bei jausmai apie save. Kad išvengtų šių neigiamų išgyvenimų, žmogus pasitraukia į savo kiautą, ima mažiau dirbti ir vengia bet kokio bendravimo, galinčio kelti nesutarimų ar konfliktų. Galutinė perdegimo stadija ištinka gana retai. Tuomet žmogui bloga nuo visko – nuo savęs ir pasaulio. Anot pašnekovo, tyrimai rodo, kad perdegimą sukeliantį išsekimą labiau lemia aplinkybiniai, o ne asmeniniai veiksniai: neaiškus, neapibrėžtas vaidmuo, prieštaringi, nederantys reikalavimai („mąstyk greitai ir giliai“), per didelis darbo krūvis, didelių pastangų reikalaujantis darbas, tarpusavio konfliktai (su klientais, kolegomis, vadovu, šeimos nariais), darbui reikalingų įgūdžių trūkumas, resursų trūkumas, socialinės paramos ir dėkingumo stoka, tikrovės neatitinkantys tikslai, neturėjimas galios priimti sprendimus, neparankus darbo grafikas. Kalbant apie asmeninius veiksnius, svarbus amžius (jaunesni žmonės emociškai labiau pažeidžiami), paties žmogaus ir aplinkinių lūkesčiai, smarkus įsitraukimas, idealizmas, būtinybė arba noras sunkiai dirbti, būtinybė arba noras demonstruoti dosnumą bei geranoriškumą, nemokėjimas pasakyti „ne“, nesugebėjimas dalintis atsakomybe, polinkis aukotis, duoti, bet ne imti. Žodžiu, didžiausias pavojus kyla labiausiai atsidavusiems, degančiomis akimis, pasiaukojantiems darbuotojams.Pagrindinis profesinio perdegimo simptomas – emocinis išsekimas. Senka jėgos, kaupiasi nuovargis ir nuodijantys jausmai, o žmogus ir toliau siekia tikslų, stengdamasis negalvoti apie savo būseną. Daugelis žmonių darbe išgyvenamą įtampą laiko savo silpnumu ir nesėkme. Formuojasi ydingas ratas: kuo daugiau žmogus dirba, tuo labiau vengia perdegimą sukeliančių minčių ir jausmų. Galiausiai žmogus jaučiasi toks pervargęs, kad nebeturi energijos pasitikti naują dieną. Jis bando gintis atsiribodamas, bendraudamas su kitais negatyviai ar agresyviai, nors pats viduje išgyvena menkavertiškumą. Kai prastą savivertę iš išorės spaudžia pasiutusiai aukšti reikalavimai, tik laiko klausimas, kada įvyks krachas.
Skelti atostogas – klaida
Norintiems išvengti tokio scenarijaus E. Lapinskas pataria nepamiršti tokių sąvokų, kaip saviugda, savišvieta ir psichohigiena. Tai gebėjimas puoselėti įvairius savo interesus, pasirūpinti pagrindiniais sveikatos dalykais (pakankamas miegas, pilnavertė mityba), palaikyti ir stiprinti ryšį su draugais, permąstyti ar peržiūrėti savo ambicijas, ypač perfekcionistines, atsakomybes ir įsipareigojimus, leisti sau skaityti ne tik profesinę literatūrą, dalyvauti akiratį plečiančioje veikloje, rasti laiko pomėgiams. Taip pat svarbu gebėti įprasminti tai, kas vyksta, suvokti, pasak žinomo psichologo V. Franklio, „kokį klausimą tau dabar gyvenimas užduoda“.
„Viena iš klaidų, kurią žmonės daro, kad atostogas suskaldo į mažus gabaliukus. Paprastai per savaitę žmogus nesugeba atsigauti ir į darbą grįžta ne tiek pailsėjęs, kiek suirzęs, kad jau laikas grįžti. Darbai, rūpesčiai taip greitai neišgaruoja, su jais žmogus dar gyvena gana ilgai – bent keletą dienų. Manau, labai gerai ilsėtis visą mėnesį. Tai, kad žmonės įsitikinę, kad mėnesiui jų neišleis darbdavys, daugiau mitas nei tikrovė. Jei darbuotojai ilsėtųsi ilgiau, tai būtų naudinga ir jiems, ir darbdaviams.
Žmogui būtina turėti realią pauzę, kadangi dėl šiuolaikinių technologijų dažnas niekada neatsijungia nuo darbo: tikrinasi paštą, kalbasi telefonu darbo reikalais – ne tik vakarais, bet ir savaitgaliais, per atostogas. Jis nuolat yra „online“. Tačiau žmogui labai svarbu atsijungti ir pabūti su savimi. Poilsį reikėtų rinktis atsižvelgiant į darbo specifiką. Jeigu darbas yra su žmonėmis, reikėtų pabūti tyloje, kad pradėtum girdėti save. Jei darbas kaip tik reikalauja pasinėrimo į save, naudingiau ieškoti žmonių draugijos“, – svarstė pašnekovas.
Anot konsultanto, darbas lietuviams visada buvo labai svarbi gyvenimo dalis. Mūsų kaimynai latviai darbe labiau atsipalaidavę. „Latviai patys tai pripažįsta. Tuo tarpu mes dirbame daug ir stengiamės dirbti gerai. Tai mūsų stiprybė, tačiau ir grėsmė. Tarp šių girnapusių svarbu neprarasti savęs“, – įspėjo pašnekovas.