Dabartis ir ateities perspektyvos: kodėl ne visada būti protingiausiu yra gerai?

Kažkaip straipsnyje nepastebėjau kalbėjimo apie protingumą. Tad kuo šis sakinys susijęs su straipsniu taip ir nesupratau. Tam, kad patektum į daktarantūra protingiausiu būti nereikia, tereikia baigti magistrantūrą. O ar turėsi psichiatrinių problemų priklauso kiek esi protingas. Kuo esi protingesnis, tuo mažesnė psichiatrinių problemų tikimybė. Kai kurie studentai net ir bakalauro pirmuose metuose susiduria su psichologinėmis problemomis, bet ne dėl to, kad jie butu protingi, o atvirkščiai. Kadangi jų protui krūvis per didelis ir jie taip greitai ir lengvai nesugeba priimti informacijos, bet vis tiek bando ne atsilikti, tada ir kyla problemos. Kai kam net mokyklos kursas gali būti per sunkus ir jie susidurs su psichiatrinėmis problemomis. Mokykla, bakalauras, magistrantūra, daktarantūra - kuo toliau tuo daugiau proto yra iš tavęs reikalaujama, todėl kuo toliau tuo mažiau žmonių gali eiti toliau ir jei jie persistengia, tada susiduria su psichologinėmis problemomis. Todėl šis sakinys turėtu būti visai kitoks: kodėl esant kvailam bandyti daryti tai ką daro protingi, nėra gerai?

Statistika yra priešinga. Depresija tiesiogiai koreliuoja su aukštu IQ, net ir tose pačiose pareigose. Aukštesnio IQ asmenys mažiau yra linkę bendrauti (su žmonėmis iš kitokios aplinkos), mažiau skiria laiko „bukoms“ pramogoms, dažniau trankosi po komandiruotes ir šiaip didesnę dalį laisvalaikio skiria profesiniam tobulėjimui. Kad žmogaus psichika būtų sveika, jis turėtų savanoje gazeles vaikytis, o ne po pusę paros sukti galvą apie darbinius reikalus. Pastebėjau tarp pažįstamų doktorantų, kad 25-30 metų turbūt kas penktas arba lankėsi pas psichologus/psichiatrus, arba vaikščiojo į kokias nors grupes. O iš paprastų darbininkų tik vienetai. O neurologiniai susirgimai niekaip nepriklauso nuo IQ – lygiai kaip nepriklauso sirgimas gripu. Aišku, vaikas, kuris turi rimtų protinių sutrikimų, greičiausiai nebus itin aukšto IQ ir nedirbs profesorium – bet straipsnis ne apie tai. Be to, tokių ligonių iš vaikystės nėra tiek daug, kad galėtų persverti statistiką (susirgimų tikimybę dėl intensyvaus protinio darbo). Jau nusibosta paneiginėti šitą stereotipą, kad IQ, ūgis ar akių spalva yra kažkoks visapusiškas privalumas. Jis kaip tik yra labai neigiamas, nes bet koks ryškesnis nukrypimas nuo normos reikalauja pastangų prisitaikyti prie komforto, kurį bendruomenė kuria „tipiškam“ individui.

Nesupratai mano komentaro. Tai pakartosiu. Psichologinėmis lygomis suserga ne protingi asmenys, o tie kurie dirba sudėtingesni darbą nei leidžia jų protas. Pav: Gali turėti 300 IQ, bet jei dirbsi darbą reikalaujantį 400 IQ, rizikuosi susirgti psichologinėmis lygomis. Bet jei dirbsi darbą reikalaujantį 200 IQ tada, jį atliksi švilpaudamas. Tačiau jei tavo IQ 100 ir bandysi atlikti darbą reikalaujantį 200 IQ. Tada taip pat susirgsi psichinėmis lygomis. Problema kuria apibūdinai atsiranda dėl to kad žemo IQ asmenys dažniau pirštu krapšto nosį ir rėkia visa gerklę kokie maži atlyginimai. Kitaip sakant nenaudoja smegenų, tai nėra kaip ir susirgti. Aukšto IQ žmonės bando užsidirbti patys, todėl tenka naudoti smegenys. Bet dažnai persistengia ir neįvertina savo galimybių. Bet persistengimas neturi jokios koreliacijos su IQ.

Shinigami, labai jau suprimityvinai. Aš suprantu tą norą išreikšti viską skaičiukais, bet gal nereikia...

„žvaigždžių“ turėjo rimtų psichologinių/psichiatrinių problemų. Tarp elitinių mokslininkų nėra jokia gėda gerti prozakus ir atsiprašyti nuo pareigų motyvuojant, kad eini pas asmeninį psichologą.

... aš tai labiau palaikyčiau Shinigami. Proto pagrindinė savybė - gebėjimas prisitaikyti, gebėjimas išgyventi. Jei žmogus užsiima veikla kurios nepaveža ir dėl to kankinasi, naikina save, tai jam paprasčiausiai pritrūko proto įvertinti savo galimybes. IQ lygio rodikliai labai jau santykinis dydis (čia ne metrai ar kg.) kuris atspindi tik tam tikrus gabumus, bet ne bendrą proto lygį - gebėjimą matyti ir vertinti visumą...

Žr. abstraktą :

rwc, gali paaiškinti, kaip perfekcionizmas susijęs su aukštesniu IQ?

turi būti matematiškai įrodyta, ir čia yra problema, kad dauguma kolegų paprasčiausiai nesugeba matydami paprastą išraišką, jos „automatiškai“ susieti su penkiomis kitų posistemių specifikacijomis, kurias galbūt skaitė prieš metus ar porą. Jiems veikia, nes anksčiau kažkas panašaus veikė, ir dzin, o aš sakau – ar prisimeni, kad ten nebuvo tam tikro tikrinimo, kad ten mes darėm tam tikras prielaidas, kurios dabar gali būti neteisingos ir t.t.. Tarsi šachmatuose, matydamas 10 ėjimų į priekį bandytum laimėti simultaną prieš kelis žaidėjus, kurie mato 5. Čia yra IQ. Bet negali apriboti savo horizonto ties 5 ar 6 ėjimais, nors jų dauguma atveju pilnai pakaktų laimėti, ir prie vienos lentos žaisti vaikišką partiją, kitoje lentoje susikaupęs – vis tiek matai 10. Čia yra perfekcionizmas.

Susipainiota sąvokose... IQ ne protas, o gabumas kažkam. Pvz. būna jog durnyne laikomi pacientai gali atlikti sudėtingiausius matematinius apskaičiavimus, ko negali padaryti juos gydantis gydytojas. Tie patys pacientai net ir matematinius IQ testus geriau išspręstų už juos gydančius gydytojus, bet vis tiek jie laikomi žmonėmis turinčiais proto negalią. Savo pasisakyme aprašei žmogų kurį psichologai įvardytu - diagnozė "profesorius". Žmogus tarytum mąsto, bet jo mąstymas visiškai atitrukes nuo tikrovės. Jei jį perprastų 7 metų mergaitė, vadinasi to žmogaus protas ir yra 7 metų vaiko lygio. Kam taip save painioti ir dar kitiems įrodinėt? Proto savybė matyti visumą (gyvenimą, kad aiškiau būtų) ir susivokti joje, jame. Laimės suvokimas tiesiogiai siejamas su protu. Tik protingas žmogus gali jaustis laimingas, arba visiškas idiotas ... Jei žmogus sakosi esąs nelaimingas, vadinasi jam visu pirma trūksta proto susivokt - kur jis randasi, ką daro ir ką reikėtų daryti kitaip, kad pasigerintų savo ir savo aplinkinių gyvenimą. Ir ne šiaip sau parašiau apie šalia esančius žmones...

Tai aš ir sakau, kad „aukštas IQ“ nereiškia „protingas“. Greičiau, „gabus sistemingai analizei ir įžvalgai“. O kas tada yra „protingas“? Manau, kad čia tokia pat slidi sąvoka kaip „gražus“ ar „sveikas“. Tiksliai galime pasakyti, kas yra „bjaurus“ ar „sergantis“ – t.y., kas tikrai nėra gražu ar sveika. Taip pat, galime atskirus individus išskirti kaip „gražius kaip supermodelis“ ar „sveikus kaip tarzanai“ – bet dažniausiai tas jų grožis ar sveikumas įsigilinus yra kraupokas, nesimpatiškas arba labai vienpusis, trapus. Nenorėčiau nei pats, nei kad žmona būtume supermodeliai, perkarę triatlonų bėgikai ar kultūristiniai broileriai. Todėl sakydami „gražus“ ar „sveikas“ mes dažniausiai turime omenyje žmones be ryškių fizinių defektų, su subtiliais trūkumais – pagal esminius bruožus matematinio proto, kad išspręstų uždavinį. Keista, bet gerai išmoktus įpročius išjungti žymiai sudėtingiau, nei tiesiog žinant taisykles juos pritaikyti nemokant. Žmonės su labai išlavintu matematiniu mąstymu tam tikra prasme yra nepagydomi mentaliniai invalidai: yra užduočių, kurias lengvai įveiktų bet kuris vidutiniokas, bet genijams tai neįmanoma. O pranašumas menkas: nes nėra tokios užduoties, kurią išspręstų jie, bet per pakankamą laiką paprastas žmogus neišspręstų. Pavyzdžiui: žmogus, kuris mintinai daugina dešimtženklius skaičius, neturi esminio pranašumo, kadangi su lapu popieriaus ir tušinuku aš irgi galiu dauginti dešimtženklius skaičius stulpeliu. Tik genijui tai gaunasi automatiškai, o paprastas žmogus turi dirbti po žingsniuką. Pavyzdžiui, nesu geras šachmatistas. Kai draugai žaidžia tarpusavyje, pusės jų ėjimų nepagaunu, nesuprantu, kaip jie išsuka vieną ar kitą kombinaciją. Tačiau kiekvieną iš jų lengvai aplošiu. Juos tiesiog išprovokuoju vaikiškoms klaidoms, užhipnotizuoju, nukreipiu dėmesį, įveliu į beprasmes kombinacijas, tyčia užknisu pauzėmis akivaizdžiose situacijose ir t.t.. Paskui vienas iš kito žvengia matydami, kaip man pralošinėja ir niekaip nepagauna, kodėl užuot sutrynę mane į miltus gauna į kaulus. Jie per gerai žaidžia šachmatais, kad galvodami apie lentą dar galėtų skirti dėmesio stebėjimui kas vyksta šalia. Ginasi nuo mano ėjimų, bet pamiršta gintis nuo mano daugiametės patirties scenoje ir auditorijoje, ir belieka juos laiku patampyti už virvelių kaip marionetes.

Man toks "protingas" apibūdinimas visai priimtinas... kaip ir išsiaiškinom...

Na, čia (kaip apibrėžiama raidos psichologijoje) tėra viena iš daugybės „protingumo“ skalės dimensijų. Daugmaž kaip kojų ilgis – grožio. Todėl apie galimybes pritapti modernioje visuomenėje IQ nieko nepasako. Nebent IQ <90 arba >120, tuomet jis savaime sukelia problemų; savo ruožtu labai didelis IQ yra rizikos faktorius psichologiniams ar psichiatriniams sutrikimams.

Bet šachmatuose, kaip ir programavime, reikia gerai numatyti žingsnius į priekį. Kame skirtumai?

- Tobulėjimas sustoja ties tuo momentu, kai tu ne analizuoji informaciją, o pradedi mėgautis jos analizavimu, t.y. tu patiki kad jau viską čia žinai. Tada ir pradeda veltis klaidos.

Visi parašėt dalį tiesos, bet manau jos vienos tiesiog nėra. Na galime visi sutarti, kad kai žmogus itin "protingas", labiau nusivelia aplinkiniais, nes geriau mato klaidas, trūkumus, bėdas. Jis daugiau kuo rūpinasi ir daugiau dėl ko jaudinasi. O kai esi durnas... Nu ką čia, gi nieko blogo atsitikti negali, galvoja durnius gerdamas langų ploviklį. O ką jau kalbėti apie sudėtingesnes problemas, kaip globalinis atšilimas, tarša, valiutų karai, politinė situacija, mokesčių disbalansas, įtampa tarp kartų ir dar šimtai klausimų.

Didelio skirtumo nėra. Abiems būtinas aukštas IQ. Tik kaip scenos žmogus iš asmeninės patirties sakau, kad kuo žmogaus aukštesnis IQ, tuo paprasčiau juo manipuliuoti, jei pats neįsiveli į IQ varžybas ir su oponentu elgiesi kaip su mažu vaiku. Paprastai sakant, kuo žmogus „rimtesnis“ ir labiau pasitikintis savikontrole, tuo sunkiau jis įsikerta į vaikiško žaidimo taisykles. Ir, jei neperžengi ribos, tai jis arba nemato, kad akivaizdžiai juo manipuliuoji, arba atmeta tokią galimybę, kad kažkas besielgiantis neracionaliai aplošia jo racionalų protą. O kuo žmogus paprastesnis, tuo jis intuityviau jaučia falšyvinimą ir instinktyviai pradeda jam priešintis arba mėgdžioti. Jei nesi patyręs šuleris, nesistengiantį elgtis racionaliai gali nebent apskaičiuoti.

Tai sakai, kad IQ ir emocinis intelektas kartu egzistuoti negali? Kas trukdo racionaliai žvelgti į savo ir kitų žmonių emocijas, jas racionaliai vertinti?

"Eiliniam" programavimui pagal formalias specifikacijas, tai tikrai nebutinas aukstas intelektas - pakanka vidutinio, na gal siek tiek didesnio, nei vidutinio. Aukstas intelektas labiau sistemu analitikams/architektams reikalingas + specifiniu sriciu programavimui. Savaime aisku, taip pat informatikos mokslininkams, kurintiems fundamentalius dalykus. Cia siaip patikslinau. Absoliuti dauguma kodinimo yra "statybininko darbas", gan daznai idealizuojamas, ir klaidingai priskiriamas kazkokiam "menui" ar "inzinerijai".

Tiek programavimas, tiek sistemų analizė, tiek sistemų architektūrų kūrimas gali būti tiek amatas, tiek mokslas. Nematau priežasties, kodėl kažkurią iš minėtųjų veiklų reikėtų "iškelti" aukščiau. Realiai, skiriasi tik sprendžiamų uždavinių scope'as, bet tai nieko nepasako apie sudėtingumą ar aukšto intelekto poreikį.