Viena iš ligų, nuo kurios per praėjusias Kalėdas mirė pasaulinio garso atlikėjas George‘as Michael‘as, buvo kepenų suriebėjimas.

Gydytojai kalba, kad šios ligos paplitimas Vakarų pasaulyje jau įgauna epidemijos mastą ir ragina fakto neignoruoti – neilgai trukus problemos atsiris ir iki mūsų.

„Tiek Jungtinėse Valstijoje, tiek Vakarų Europoje stebime gana įdomų reiškinį – suriebėjusių kepenų liga progresuoja į kepenų cirozę ir netgi prireikia persodinti kepenis.

Reiškinys įgauna epidemijos pobūdį“, – pirmuosius nerimo ženklus pasaulyje skaito prof. Limas Kupčinskas, Kauno klinikų Gastroenterologijos klinikos vadovas.

Profesoriaus duomenimis, Lietuvoje sunkus suriebėjusių kepenų uždegimas (steatohepatitas) kol kas randamas tik pavieniais atvejais – kur kas dažniau kepenų riebėjimo procesas sustoja lengvo uždegimo stadijoje.

Esą net nutukusiems žmonėms, sergantiems diabetu, jis neprogresuoja iki cirozės, nors JAV dėl jos jau atliekama apie 14 proc. visų kepenų persodinimo operacijų.

Brangi, Valstybinės ligonių kasos duomenimis, daugiau kaip 41,5 tūkst. eurų kainuojanti kepenų persodinimo operacija 2016 m. Lietuvoje buvo atlikta 22 pacientams, tačiau prof. L. Kupčinskas teigia negirdėjęs, kad bent vienos jų būtų reikėję dėl to, jog suriebėjimas negrįžtamai pažeidė kepenis.

Priežastys, dėl kurių per kitas šalis besiritanti kepenų riebėjimo epidemijos banga kol kas aplenkia Lietuvą – neaiškios.

„Bet, kaip matote, visos problemos, su kuriomis susiduria Vakarų šalys, po kurio laiko ateina ir už buvusios geležinės uždangos, todėl turime tinkamai ruoštis“, – strategiškai mąsto Gastroenterologijos klinikos vadovas.

Riebėja ne nuo alkoholio

Mokslininkai skaičiuoja, kad kepenų suriebėjimas vargina apie 20–40 proc. Vakarų šalių gyventojų. Skiriami du šios ligos tipai – alkoholinis ir nealkoholinis.

Priešingai, nei pamanytų cinikai, tiek Lietuvoje, tiek kitose Vakarų šalyse labiausiai plinta būtent nealkoholinė suriebėjusių kepenų liga. Kaip jau minėta, negydoma ji gali komplikuotis į kepenų uždegimą, kepenų cirozę ar net vėžį.

Pagrindinė hipotezė, kodėl suriebėja kepenys – kintantis gyvenimo būdas, maistas, bakterinė aplinka. Kaip aiškina prof. L. Kupčinskas, viena iš teorijų teigia, kad didžiausios įtakos kepenims suriebėti turi žarnyno mikroorganizmų, vadinamosios mikrobiotos, pasikeitimas: valgome kitokį maistą, susiduriame su kitokia aplinkos mikrobiota, vis mažiau moterų gimdo natūraliai ir renkasi cezario pjūvį.

„Pakitus mikrobiotai, keičiasi žarnyno pralaidumas ir į kepenis patenka truputį kitokios medžiagos, kitokie bakteriniai antigenai, kurie labiau jas pažeidžia.

Įdomu, kad šiuo atveju ligą sukelia ne virusai ar alkoholis – tai irgi signalizuoja apie būsimą problemos mastą“, – teigia vienas garsiausių šalies gastroenterologų.

Prof. L. Kupčinskas pabrėžia, kad kepenų suriebėjimo gydymas – ne vien gastroenterologų problema. „Ši liga – tai metabolinio sindromo dalis, kurią kartu sprendžia ir kardiologai bei endokrinologai.

Su ja į bendrą puokštę įeina išeminė širdies liga, cukrinis diabetas, nutukimas, aukštas kraujospūdis, podagra“, – vardija nealkoholinio kepenų suriebėjimo palydovus profesorius.

Pasak jo, blogiausia, kad ligos simptomus pajusti sunku, nes kepenys – kantriausias kūno organas. Jos neturi skausmo receptorių, taigi ilgą laiką leidžiasi tyliai žalojamos ir apie savo bėdas praneša tik prasidėjus komplikacijoms.

Vegetarinė mityba pranašesne nelaikoma

Geroji žinia yra ta, kad pats savaime kepenų suriebėjimas – ne mirtina diagnozė. Kryptingai stengiantis, kepenų sveikatą galima atkurti. Nors ruošiantis suriebėjusių kepenų epidemijai Lietuvoje atliekamos klinikinės naujų vaistų studijos, specialistai pirmiausia linkę kalbėti apie tradicinius problemos sprendimo būdus: dietą, fizinį aktyvumą ir periodines sveikatos patikras.

Pacientams primenama, kad jau daugiau kaip metus į šeimos gydytojus galima kreiptis, jog skirtų nemokamus kepenų funkcijos rodiklių tyrimus, o kas metus ar dvejus – kepenų ultragarso tyrimą.

Juo nesunkiai nustatomas pats kepenų suriebėjimas, o laipsnis patikslinamas kepenų biopsija.

Pirmoji rekomendacija, kaip gydyti suriebėjusias kepenis – banali: mažinti kūno svorį. Kokia dieta tam būtų tinkamiausia, vieningos nuomonės nėra. Sutariama tik tiek, kad kenkia riebūs mėsos ir pieno produktai, transriebalų rūgštys, rafinuotas cukrus, baltieji ryžiai, saldūs gėrimai, bulvės, o labai gerai veikia vitamino E ir seleno turintys graikiški, braziliški ir kiti riešutai, jūros gėrybės, žuvis, avokadai, brokoliai, grybai, įvairios sėklos. Ar išeitimi galėtų tapti, pavyzdžiui, vegetarinė mityba, specialistai linkę abejoti.

„Reikia ilgesnių stebėjimų ir didesnių imčių. Tik tada būtų galima daryti išvadą, kad vegetarinė mityba yra gerokai pranašesnė, – mintimis dalijasi prof. L. Kupčinskas. – Raginimus atsisakyti mėsos vertinu kaip požiūrį į gyvenimo būdą, kuris išeina iš už sveikatos ir medicinos klausimų lauko.

Be abejo, yra įrodyta, kad gausiai valgant raudonos mėsos, gali rastis su žarnyno vėžiu susijusių problemų. Bet tai yra tik rizikos veiksniai. Šiaip žmogus per savo istoriją yra prisitaikęs pačiai įvairiausiai mitybai. Kuo ji įvairesnė – tuo geriau. Į kraštutinumus pulti nebūtina. Kol kas vegetarinė mityba medikų traktuojama tik kaip pasirinkimas.“

Iš pažiūros lieknas – viduje nutukęs

Portalo DELFI kalbintas kineziterapeutas Edvinas Goris primena daug kam netikėtą faktą: iš pažiūros lieknas žmogus organizmo viduje iš tikrųjų gali būti labai nutukęs.

„Vidiniai riebalai, dar vadinami baltaisiais arba blogaisiais riebalais, lokalizuojasi aplink žmogaus vidaus organus ar pačiuose vidaus organuose. Todėl, atrodytų, lieknas žmogus gali turėti daugiau sutrikimų, nei tas, kuris yra apkūnus, tačiau jo riebalai išsidėstę išorėje po oda ir neturi didelio neigiamo efekto vidiniams organizmo procesams“, – aiškina svetainės Kineziterapija24.lt įkūrėjas.

Vidinių riebalų, moksliškai vadinamų visceraliniais, daugiau ar mažiau turi visi žmonės, tačiau jų įtaka sveikatai priklauso nuo to, kaip sekasi kontroliuoti jų kiekį. Per didelis vidinių riebalų kiekis, net jei bendras svoris normalus, gali išprovokuoti antro tipo diabetą, širdies ir kraujagyslių ligas, didina vėžio riziką.

Pasak E. Gorio, vidiniai riebalai ypač neigiamai veikia kepenų būklę, nes į kraujotakos sistemą išskiria riebalų rūgščių elementų, kurie didina uždegiminius procesus. Naujausiais mokslo tyrimais nustatyta, kad vidinių riebalų šalinimą iš kepenų ir jų virtimą geraisiais riebalais labiausiai skatina jėgos pratimai.

„Tai fizinio aktyvumo forma, kurią atliekant 3 kartus per savaitę bent po 35–45 minutes, gaunami geriausi riebalų koncentracijos kepenyse ir aplink jas mažėjimo rezultatai“, – teigia kineziterapeutas. Jis primena, kad itin veiksmingai vidinius riebalus tirpdo ir įvairių formų grūdinimasis.

Išsiaiškinti, ar lieknas kūnas neslepia nutukusio vidaus, galima ne tik gydymo įstaigoje, bet ir dažname sporto klube, turinčiame kūno analizatorių.

Svarstykles primenantis aparatas per kūno audinius siunčia nejuntamus elektros signalus, kurie susilaiko būtent riebaluose, ir pagal gautus duomenis apskaičiuoja raumenų, riebalų, skysčių kiekį tiriamo žmogaus organizme.

Sudėtingesni aparatai gali pateikti prognozę, po kiek laiko didėjanti pilvo riebalų masė taps žalinga sveikatai, jei nebus imamasi specialių priemonių: sporto, mitybos koregavimo, nes bėgant metams medžiagų apykaita lėtėja ir keičiasi kūno sudėtis.

Komentarai ()