Lyginant su žmonėmis šios pelės jau pasiekė 100 metų amžių ir vis dar aktyvios: mokslas surado bent kelis būdus, kaip atitolinti senatvę (1)
XIX a. viduryje pusei Jungtinių Amerikos Valstijų gyventojų tebuvo lemta nugyventi ne daugiau kaip 40 metų. Dabar vidutinė tikėtina amerikiečio gyvenimo trukmė – 78 metai. Neseniai atliktų medicinos mokslinių tyrimų duomenimis, žmogaus gyvenimą galima dar labiau pratęsti.
|
Visi šio ciklo įrašai |
|
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Koks būtų senėjimą atitolinančių medicinos priemonių taikymo poveikis ir kaip tai galėtų pakeisti žmoniją, naujienų portalo bbc.com rubrikoje „Future“ gvildena žurnalistas Peteris Ray Allisonas.
Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad kuo žmonės ilgiau gyvena, tuo jų pasaulyje darosi daugiau. Tačiau iš tiesų yra kitaip. Gyventojų skaičiaus augimą labiau lemia ne mirtingumo, o gimstamumo rodiklis.
„Taip, jei žvelgsime tik į labai artimą ateitį, sumažėjus mirtingumo rodikliui, gyventojų skaičius išauga, – teigia Sautamptono universiteto (Jungtinė Karalystė) Gyventojų skaičiaus kaitos tyrimų centro profesorė ir direktorė Jane Falkingham. – Ilgesniu laikotarpiu lemiamas veiksnys yra ne mirtingumas, o gimstamumas.“
Kai kurie metodai – gana prieštaringi
Klinikiniais bandymais su pelėmis nustatyta, kad diabetu sergantys gyvūnai, gaunantys vaisto metformino (gaminamo nuo 1957 m.), gyvena ilgiau už tuos gyvūnus, kurie diabetu neserga ir šio vaisto negauna. Prieita prie išvados, kad metforminas gali ne tik padėti gydyti antrojo tipo diabetą, bet ir pristabdyti senėjimo procesą.
Straipsnio autorius P. R. Allisonas atkreipia dėmesį, kad esama ir tokių gydymo būdų, kurie senėjimo procesą gali ne tik pristabdyti, bet ir pakreipti jį priešinga kryptimi.
Vienas tokių būdų, kurį pats autorius apibūdina kaip kone vampyrišką, – kraujo perpylimas. Tyrimais patvirtinta, kad vyresnio amžiaus žmonės tam tikra prasme atjaunėja, kai jiems perpilamas jaunų donorų kraujas. Pirmasis apie galimai jauninamąjį kraujo perlypimo poveikį 1615 m. prakalbo vokiečių gydytojas, alchemikas Andreas Libavijus, iškėlęs mintį apie seno žmogaus arterijų prijungimą prie jaunuolio arterijų, idant senolis įgautų naujų jėgų.
Jis buvo tikras, kad eksperimentas pavyktų. 2005 m. atlikti tyrimai parodė, kad Libavijus iš esmės neklydo. Senos pelės, kurioms buvo perpiltas jaunų pelių kraujas, tapo sveikesnės, o jaunos pelės, gavusios seno kraujo, pasijuto prastai. Žinoma, pažymi autorius, dera atkreipti dėmesį ir į su kraujo perpylimu susijusias grėsmes, kaip antai galimus plaučių pažeidimus ir įvairias infekcijas.
Senėjimą galima ne tik atitolinti – įmanoma dar daugiau
Vis dėlto esama ir ne tokių prieštaringų jaunystės išsaugojimo būdų, toliau dėstoma straipsnyje. Laboratoriniais bandymais vis dažniau patvirtinamas šių būdų veiksmingumas.
Tos pelės, kurių pasenusios ir dalytis nebeįgalios ląstelės pašalinamos sušvirkščiant senolitiką Foxo4-DRI, gyvena ilgiau. Ši medžiaga daro poveikį natūraliam procesui, kurio tam tikru etapu ląstelė nustoja dalinusis. Dabar šių pelių amžius – 30 mėnesių, o tai prilygsta maždaug šimtui žmogaus gyvenimo metų, ir jos vis dar aktyvios. Tai rodo, kad poveikis nėra trumpalaikis.
„Nusitaikius į vadinamąsias pasenusias ląsteles, kurios yra nebenaudingos ir nebepataisomos, galima pagerinti ir iki tam tikro lygio netgi susigrąžinti sveikatą, – aiškina Erazmo universiteto (Nyderlandai) Medicinos centro Molekulinės genetikos katedros tyrėjas Peteris de Keizeris. – Nusitaikius į šias ląsteles, senėjimą būtų galima ne tik atitolinti, bet ir – bent kažkiek – pasukti priešinga kryptimi.“
Tad kokio gi poveikio tikėtis, jei šie metodai iš tiesų padėtų reikšmingai pailginti žmogaus gyvenimo trukmę, toliau domisi P. R. Allisonas. Jis nurodo, kad 2015-aisiais Anglijos ir Velso mamos susilaukė vidutiniškai 1,8 kūdikio. Visuomenės išsilavinimo lygiui gerokai išaugus, o sveikatai – sustiprėjus, palaipsniui atsikratyta minties, kad išgyventi gali ne visi šeimoje augantys vaikai, tad ir poreikio susilaukti jų kuo daugiau nebeliko. Vidutinis gimdyvių amžius šiuo metu yra išaugęs iki 30,3 metų, maža to, vis daugiau moterų apskritai neplanuoja turėti vaikų.
Neišvengiami etiniai klausimai
Kalbant apie senėjimo atitolinimą, tenka atkreipti dėmesį ir į tam tikrus etinius aspektus. Pavyzdžiui, jei senėjimui atitolinti skirtos medicininės priemonės nebus prieinamos kiekvienam, kils visuomenės susisluoksniavimo pavojus – vieni žmonės turės galimybę gydytis ir gyventi ilgai, kiti – ne. Straipsnio autorius atkreipia dėmesį, kad socialinė nelygybė visame pasaulyje jau ir taip milžiniška. O jei galimybė pasiilginti gyvenimą būtų suteikiama visiems, ko gero, tektų gerokai pasukti galvą, kaip atlaikyti visą visuomenės senėjimo naštą.
Visų laikų seniausias pasaulio žmogus, remiantis oficialiais duomenimis, – Jeanne Calment iš Prancūzijos, išgyvenusi 122 metus (1875–1997 m.). Atsižvelgiant į tai, kad sveikatos priežiūros sistema per visą šį laiką tobulėjo, atrodytų keista, kodėl šio rekordo niekas iki šiol nepagerino. Kai kurių tyrėjų duomenimis, mūsų gyvenimo pabaigą sulaukus tam tikro amžiaus lemia genai.
Kiti mano kitaip. SENS tyrimų centre (JAV) dirbantis britų tyrėjas Aubrey De Grey įsitikinęs, kad žmogaus gyvenimo trukmę netrukus pavyks pratęsti iki tūkstančio metų. Vis dėlto, kaip pastebi J. Falkingham, „su juo sutinka nedaugelis“.
Atjauninimo procedūros keičia fizinius, bet ne psichinius ir neurologinius senėjimo aspektus (vis dėlto straipsnyje pažymima, kad demencijos atvejų mažėja). Nagrinėjant galimybes gyventi ilgiau ir būti sveikesniems taip pat derėtų atkeipti dėmesį ir į tai, kad mūsų chronologinis amžius vis labiau netenka reikšmės – yra moterų, kurios būdamos keturiasdešimties susilaukia pirmagimio, o yra ir tokių, kurios tokio amžiaus – jau senelės.
Nors šiais laikais gyvename ilgiau, mūsų gyvenimo trečiasis ir ketvirtasis dešimtmečiai tebėra labai intensyvūs. Šiuo gyvenimo tarpsniu mes, kaip ir ankstesniais laikais, susilaukiame vaikų ir bandome įsitvirtinti gyvenime, rašo P. R. Allisonas.
Ar bus įmanoma pažaboti juodąją rinką?
Medikamentinis senėjimo atitolinimas – brangus malonumas. Net jei gydymo senolitiku Foxo4-DRI procedūras būtų leista atlikti žmonėms, 10 mg šios medžiagos kainuotų kelis tūkstančius eurų. Jei visgi labiau domintų kraujo perpylimas, donorų pasiūla pernelyg menka. Kaip nurodo straipsnio autorius, tik 4 proc. Jungtinės Karalystės gyventojų būtų tinkami kraujo donorai, o tai yra vos 1 proc. daugiau, negu reikia medicinos ir mokslinių tyrimų pramonei. Be to, iš šių 4 proc. ne kiekvienas donoras sutiktų savo kraują aukoti tiems, kurie trokšta atjaunėti.
Neatmestina tikimybė, kad dėl pasiūlos ribotumo suklestėtų juodoji rinka, kurioje jaunuoliai būtų prievarta verčiami ar kitaip suviliojami tapti kraujo donorais. Nuogąstaujama, kad juodojoje rinkoje, be kita ko, būtų prekiaujama ir padirbta bei netinkama naudoti kraujo plazma.
Kad pajėgtume visiškai užkirsti kelią senėjimui, apie žmogų turėtume žinoti kur kas daugiau, nei žinome dabar, įsitikinęs P. R. Allisonas. Pasak jo, prieš mėginant atrasti ilgaamžiškumo receptą, vis dėlto reikėtų kaip reikiant įsigilinti į etinius, kultūrinius ir socialinius šio klausimo aspektus.
