Pasaulio sveikatos organizacija rengia pareiškimą dėl kompiuterinių žaidimų ir tai sukėlė daug neigiamos reakcijos - kas vyksta ir kodėl tai taip pavojinga?

Visko lygint ir nebūtina, užtenka kalbėt po vieną problemą. Svarbiausiai yra matyti ne tik juodą/baltą, o ir pilką bei daug jos atspalvių.

žmogų įtraukiančių sferų, tik, sukonservatyvėję žmonės prisigalvoja visokių baubų. Kalbėjau ir kalbėsiu apie kitas veiklas, nes be jų neįmanoma paaiškinti. Ir, jei bent kiek įsiskaitytum, gal suprastum, ką noriu pasakyti. Kai žmogus labai įsijungią į savo mėgstamą sritį, tai yra lygiai tas pats, ar tai būtų žaidimai, ar kas nors kitas. Kodėl tada nėra siūlymų kaip ligą rašyti krepšinį, tapybą, muziką ir t.t. (vardinti galima be galo). Juk tos pačios neva tai "problemos": gali ir nesiprausti, ir niekuo kitu nesidomėti ir t.t. Ir, nors matau, kad kartojuosi belekiek kartų, bet gal vis neaiškiai. Daviau konkretų pavyzdį – dažnai sutinkama tarp entuziastingų meninkų, kuris elgiasi taip pat kaip tavo "stereotipinis geimeris", tai atsakyk, kodėl meno nebando stumti kaip "ligos"? ir, čia kalba ne vien tik apie kompiuterinius žaidimus, o apie kažkokias jų įsivaizduojamas "ligas", tai negaliu neminėti kitų aplinkybių ir minėsiu, kol arba suprasi ką noriu pasakyti, arba pačiam pabos, bet kitaip niekaip neišaiškinsiu. Pavyzdžiui krepšinis. Yra žmonių, kurie visą save atiduoda krepšiniui ir niekuo daugiau nesidomi. Nors, sportas dažnai skamba kaip "sveikata", bet kai būna jo per daug (o jei dar profesionalus sportas, tai dažnai neapseina be krūvos chemijos, balansuojant ant uždraustos ir (dar) neuždraustos ribos) Tai sveikatai nėra taip pat gerai. Bet, Lietuvos visuomenės požiūris į tokius daugumoje teigiamas, net visi džiaugiasi, kai tokie "no-liferiai" tampa garsiais krepšininkais. Bet tik pasisuka kalba apie PC žaidimus, kuriuose lygiai tas pats, tai prasideda iš kart visokie epitetai apie "ligonius", "domėkis kažkuio kitu", "no liferis", "gykas" ir t.t. Nors, ne tokioje sustabarėjusioje visuomenėje kaip Pietų Korėja e-sportas jau panašiam lygyje, kaip Lietuvoje krepšinis. Ten yra daug profesionalių žaidėjų, kurie labai populiarūs ir gerbiami, o ir tėvai ne tiek, kaip Lietuvoje bamba "baig čia žasiti, delfyje skaičiau, kad čia liga", o dažnai ir skatina žaidimus. Žodžiu siūlau neieškoti ligų ten, kur jų nėra.

Pala pala, tai žaloja ar neteisingas sėdėjimas ir mažai fizinio aktyvumo, ar patys kompiuteriniai žaidimai? ir dar, dėl to, kompiuterinius žaidimus nori skaityti kaip ligą, o pvz cukraus ėdimą (kuris tiesiogiai žaloja) jau neskaito kaip ligos?

Aš jų ir neieškau, bet, kad apsimesi, kad jų nėra, jos nuo to neišnyks. Čia kaip maži vaikai užsidengia akis ir įsivaizduoja, kad jų niekas nemato. Dar kartą kartoju. Aš asmeniškai sutinku su straipsnio mintimis, nes pats tai esu patyręs, maždaug 80% tikslumu ir aš pripažįstu, kad man tai buvo priklausomybė. Tai pagal tave, dabar aš pats sau išsigalvojau priklausomybę, bet taip negalėjo būti nes tavo nuomonė kitokia?

Kur aš tau rašiau, kad aš noriu? Aš nenoriu, tiesiog man asmeniškai tai buvo liga. O cukraus edimas tikrai priveda prie ligų. Kaip ir nesveikas greitas maistas.

. O dabar panašu, kad bando viską suversti kompiuteriniams žaidimams, pripažinti juos kaip ligą, paskui dar riboti drausti ir įsivaizduoti, kad išspręs problemą.

kenkti sveikatai.

Monochamus, iš dalies pritariu, ir pašto ženklai, ir krepšinis, ir žaidimai kompiuteriu/telefonu galima sakyti yra hobis, pomėgis. Bet jei sėdi visą dieną prie žaidimo tai nebe hobis o manija. Tokius vadina "nolifer" - tai žmogus nebegalintis gyventi be kompiuteriniu žaidimų, bei nebegali apie juos nebegalvoti. Jei pažaidi valandą/dvi, nu būna kartais ir 10 valandų kokią dieną su pc/konsole manau nieko baisaus, jei tai nesitesia 10 dienų po 10 valandų, tada 3 mėnesiai po 10 valandų, kiekvienas dalyaks turi savotiškas ribas, bet čia jau kiekvieno žmogaus asmenybės reikalas. Kai kurie žaidimai gerina reakciją, padeda analitiniams mąstymui ir šiek tiek lavina protą. True. Bet tik ne mobilieji žaidimai, kurie neturi pabaigos ir neneša visiškai jokios naudos, apart tuščiai praleisto laiko be jokios naudos. Manau tam daugelis pritars. Visuose dalykuose reikia jausti saiką ir paįvairint kitais užsiėmimais. Bet ką daugiau duoda žaidimai apart lakesnės vaizduotės ir laikino pasitenkinimo, na kaip minėjau padeda lavinti reakciją (veiksmo žaidimai) ir analitinį mąstymą (strateginiai žaidimai), bet ties tuo ir apsiribojama. Nemanau, kad tai galima lyginti su sportu. Knygos ir žaidimai, gal panašūs varžovai, bet nėra tokio lygio žaidimų kaip Bulgakovo knygos. DOOm toli gražu, greičiau akims apdumt. Manau, kad žaidimai patys nėra liga iš savęs, bet žmonės nesugebėdami suvaldyti savęs ir atiduodami vis daugiau laiko žaidimams, tampa psichologiškai priklausomi. Elementarus pvz. Japonijos, Kinijos, Korėjos jaunimas, kuris praleidžia ne dienas, o mėnesius ir metus ir net gi visą gyvenimą prie švytinčių dėžių ir tampa elementarūs psichologiniai ligoniai nes nebeturi jokių socialinių įgūdžių, nes nebeišlenda į viešumą. Anyway, aš FIFA ir GTA auka, skaitau knygas, einu pasportuoti į sporto klubą ir kažkada kolekcionavau pašto ženklus. Manau keli pomėgiai ir laiko paskirtymas keliems pomėgiams labiau praturtina žmogų, nei visas laiko skyrimas vienam pomėgiui.

Laikantis įspėjimų bei patarimų sumažini riziką.

Kaip ir bet ką per dažnai vartojant.

Mobilių telefonų žaidimų taip pat visokių yra, juk ne visi kokie durni Dabar populiarėjantys išplėstinės realybės žaidimai ir mąstymą lavins ir fiziškai privers judėti. (Kalbu ne apie pokemonus, o apie Ingress, Delta-T, Father.IO)

Anksciau senais laikais kai gyvenau su tevais, tevas pykstadavo jei sededavau prie kompo. Jis net neziuredavo, ar ten gameinu ar dirbu. Blogai ir viskas. O jei prie teliko su tevu praleisdavau - tai jau turiningas laiko praleidimas. Vien is sito pavyzdzio matosi, kad daug ka vertiname tiesiog pagal isitkinimus arba sablonus.

Su mano tėvu tas pats būdavo. Bet taip buvo, nes tėvas nemokėjo kompu naudotis. Tuo tarpu PSO nemanau, kad dirba visiški kvailiai.

Galėjo būti ir taip, bet, kad sūnus taptų dailininkas, skulptorius, architektas, poetas kiti tėvai tik pasvajot galėjo ir tai tikrai sunkiai sulyginama su kokio Lineage, diablo žaidimu visą parą bei manymu, kad iš jo išaugs genijus. Pamenu tais laikais pilnos kompinės "genijų" bei "talentų" būdavo, kurie ir baigdavosi išėjus iš kompinės. Būtent apie tokius čia ir kalba.

Tai jei žmogus asocialus, bet netampa genijum, tai reikia šaipytis ir vadinti "no-liferiu", bet jei tampa, tada gerbti. Man rodos, su tokiu požiūriu pasaulis neturėtų niekada genijų Galiausiai nevertinu visko pagal tą "genealumą", nieko blogo nematau, jei žmogus užsima savo mėgstama veikla, net, jei iš šalies žiūrint, ta veikla atrodo neprasminga. Yra prasimušusių profesionalių žaidėjų, kurie uždirba daug daugiau, nei dauguma "normalių" ir "socialių" vadybininkų, ir be to uždirba ne iš nemėgstamo darbo, o iš savo hobio. Tad nebūtina visko pulti smerkti, kas tau asmeniškai atrodo tuščias ar beprasmis laiko leidimas, kitiems gal tai kaip tik gyvenimo prasmė. Ir nesvarbu, kad jo darbai gal nepaliks tokio palikimo, kaip Mikelandželo, tokio palikimo nepaliks ir dauguma "normalių" žmonių.

Tai, kad ne apie palikimą kalbama. Susirūpinta jaunosios kartos ateitimi, o tuo pačiu ir visos žmonijos ateitimi.

Ok, einu sienai įrodyti kažką "Kompiuteriniai žaidimai blogai, nes į juos žmonės pasijungia" "taip, į meną irgi pasijugnia, bet jis nėra blogai, nes menas ne kompiuteriniai žaidimai".

Kaip man patinka, kai kai kurie zino geriau uz kitus, ar jie laimingi ar ne. Cia pats turi gal daug patirties bendrauti su porno zvaigzdemis, kad zinai jos laimingos gyvenime ar ne? Ar cia savo fantazijas rasai kaip faktus?

Baik tu su tuo blogiu.