Kaip manote, iš prigimties esate tingus ar aktyvus? Įdomus psichologinis eksperimentas turbūt nustebins daugelį

Mhmm... Jie pakvietė kelis jaunus žmones, , pažaisti paprastą žaidimą... Mano supratimu, sistema yra kiek kitokia: smegenys šitų dalykų tiesiog išmoksta. Paimkim vaikus, paauglius: ar jie tikrai taip noriai renkasi tingėjimą? Organizmas iš prigimties yra trokštantis judėti ir visų svarbiausia - tyrinėti. Kai tos pasaulio suvokimo informacijos jau prigrūdi į savo galvą tiek, kad manai viską* žinantis, ir kai tau nebereikia rūpintis energijos išgavimu, tada pats save išmokai tingėti, nes tiesiog nebesusikuri judėjimo tikslo. Tačiau net ir tokiu atveju tavo kūnas turi priemonių verčiančiu tave neužsisėdėti. Ir tai yra emocinė savijauta: pasivaikščiojęs "po pasaulį" ir po to pailsėjęs, jautiesi tiesiog nuostabiau. O po super aktyvių treniruočių į kraują yra išskiriama tiek endorfinų, kad tiesiog "nurauna", o po to norisi tai dar kartą pakartot. Tad grįžtant prie temos, manau, kad žmogus iš prigimties yra aktyvus, o tingėjimo tiesiog išmokstame. Tiesa nereikėtų painioti tingėjimo su nuovargiu.

Jei dar karta perskaitysit straipsni, pastebesit, kad kalbat apie ta pati ir is esmes sutinkat