Gydytojas pateikė netikėtų teiginių apie kūno temperatūrą: koks karščiavimas iš tiesų žalingas, o koks - net ir naudingas?  ()

„Mano vyrui patinka karštos moterys, bet šiąnakt sakė, net jam per daug“ – žaviausias kada nors gydytojo girdėtas nusiskundimas dėl karščiavimo iki 40 laipsnių. Taip, karščiavimo kartais būna per daug. Nors per visą savo kuklią praktiką nesusidūriau su tikrai žalingu karščiavimu dirbdamas nei šeimos gydytoju, nei greitosios pagalbos mediku. Kol kas tenka susidurti su savijautai ir darbingumui žalingu karščiavimu, bet tai jokiais būdais nėra priekaištas pacientams: gera sergančiojo savijauta – irgi siektinas tikslas (jei nepagydai, tai bent nekankini).


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

„O koks karščiavimas žalingas?“ Visų pirma – karščiavimas naudingas. Tai yra apsauginė mūsų organizmo reakcija į infekciją. Kai temperatūra didesnė, dalis virusų ir bakterijų nustoja daugintis (kai lauke, pavėsyje, daugiau nei 38 oC, tai ir žmonės nelabai noriai dauginasi), o dalis net miršta. Ir mūsų kūnas kelia temperatūrą, kad išvarytų iš patalpų nepageidaujamus lankytojus, kaip ir kaimo pirties senbuviai vis paduoda garo ant akmenų, norėdami išvaryti iš garinės atvykusį iš miesto hipsterį veganą. Ir kartais mūsų kūnas pasijaučia nepatogiai ir pervargęs, kaip ir kaimo pirties senbuviai po pusvalandžio, kai veganas, pasirodo, ne toks jau ir slabakas.

Tikras patologinis karščiavimas – kai temperatūra daugiau nei 42 oC. Tada iš tikrųjų baigia „suvirti“ ne tik bakterijų, bet ir mūsų baltymai. Ir tikrai nereikia bandyti net priartėti prie tokios temperatūros, norint išžudyti ligos sukėlėjus. Nes kuo aukštesnė temperatūra, tuo sunkiau ją numušti. Karščiavimas daugiau nei 40 oC esant infekcijai dažnai laikomas pakankamai aukštu, kad tikrai reikėtų jį mažinti.

„O iki kokios temperatūros galima karščiuoti? Mums pediatrai sakė, kad iki 38 oC.“ Taip, dažniausios rekomendacijos stengtis nemušti temperatūros, kol ji nepakilo iki 38–38,5 laipsnių. Bet, kaip ir visos rekomendacijos, kurias bandoma pritaikyti visiems, dažnai netinka daugeliui. Temperatūra – ne liga. Visada vertinkime bendrą būklę: 39 oC, bet vaikas linksmas ir aktyvus, arba mamai 40 oC, bet ji baigia plauti grindis, – galime palaukti su vaistais. O štai jei tėčiui 37,5 oC, bet jis mieguistas, nevalgus ir net televizoriaus nežiūri, – kažkas negerai.

Kitas momentas – Jūsų ar Jūsų vaiko ligos istorija. Jei yra buvę traukulių dėl karščiavimo – neleidžiame karščiuoti daugiau nei 38 oC. Ne dėl to, kad traukuliai labai pavojingi arba tai paveiks vaiko raidą, o tiesiog dėl vaiko ir tėvų ramybės bei geros savijautos (primenu: gera sergančiojo savijauta – irgi siektinas tikslas). Mažo svorio vaikai ar močiutės perkaista greičiau ir jiems didesnė temperatūra gali būti pavojinga, todėl irgi nereikia užsižaisti.

Dėl tų pačių priežasčių galime numušti ir žemesnę, bet labai varginančią temperatūrą suaugusiems. Jeigu reikia išeiti iš namų, išsimiegoti naktį, neprotinga tai daryti karščiuojančiam, tad galima griebtis vaistų. Ir kad pagaliau nebegirdėtume vyro dejonių. Bet dar labiau neprotinga prisigėrus vaistų eiti į darbą. Todėl mušam temperatūrą labiau išimties tvarka nei rutiniškai.

„O kaip ilgai galima karščiuoti? Kiek vaiką kankinti?“ Leiskime organizmui „pasigydyti“ karščiu porą valandų. Jeigu Jūsų mažasis jaučiasi gerai, žaidžia, geria skysčių, noriai valgo, o didysis pavalgęs dar ir priekabiauja, leiskite patiems susitvarkyti per 2 valandas. Jeigu lieka aukštas karščiavimas arba jeigu blogėja būklė, suduokite vaistų, nebekankinkite tėčio, o pati toliau žaiskite su vaiku ir stebėkite jo būklę dar daugiausia valandėlę. Ilgas karščiavimas labiau sekina, negu padeda, ir laikyti temperatūrą kelias paras neprasminga.

„Jau 3 dienas nuolat laikosi labai aukšta temperatūra ir nekrenta. Kiek? 37,2 oC, kartais savaime sumažėja iki 36,9 oC.“ Taip, atspėjote, vyriškos lyties atstovo nusiskundimas. Nepykite, bet tai tikrai nėra infekcinės ligos požymis, nebent Jūs jaučiatės blogai dėl kitokių bėdų, bet kaltinate karščiavimą. Ir trys dienos – ne kritinis laikas imtis visų įmanomų tyrimų.

„Normali temperatūra 36,6 oC?“ Medicinoje nėra absoliučių skaičių ir absoliučių tiesų (išskyrus vieną – niekas amžinai negyvensime). Ir temperatūros pokyčiai priklauso nuo medžiagų apykaitos greičio, aktyvumo, paros laiko, lyties, amžiaus ir dar daugelio kintamųjų.

Normali temperatūra gali būti iki 37,2 oC, jei nėra kitų simptomų. Ypač vakarais, kai per dieną „prisigaminome“ karščio raumenyse ir prisivalgėme šildančio maisto. Moterims didesnė temperatūra ir rytais būna 10–19 ciklo dieną (tuo paremtas vienas iš pastojimo (nepastojimo) dienų skaičiavimas). Per šilta apranga, karšta arbata, fizinis aktyvumas, netaisyklingas temperatūros matavimas moderniais matuokliais – štai kiek nedidelio temperatūros padidėjimo priežasčių. Temperatūrą daugiau nei 37,2 oC jau galime vadinti subfebriliu karščiavimu ir ieškoti jo priežasties.

„Aš be vaistų numušu. Arbatos, citrina ir „penkiasdešimt“. Puiku, beveik taip ir reikia. Spėkite, ko padauginote? Teisingai, „penkiasdešimt“. Skysčiai, šilumos ir drėgmės komfortas, patogūs rūbai, kad greitai sugertų prakaitą ir laisvai vėdintųsi oda, – tai yra normalus ir tinkamiausias karščiavimo gydymas. Alkoholis pagerina šilumos atidavimą aplinkai, tačiau dar paslopina ir termoreguliacijos centrą, ir motyvaciją gydytis (tada karščiuodamas nebejauti karščio, bet vis dar jauti norą lengvai pašėlti). Skysčiai reikalingi prakaitavimui paskatinti, o prakaitavimas reikalingas temperatūrai mažinti – tai mūsų pagrindinis vėsinimosi būdas.

Prakaitas garuoja, o tam, kad skystis virstų garais, reikia daug energijos – ją pasiima nuo karštos odos. Todėl svarbu, kad prakaitas garuotų, o ne varvėtų. Nereikia sukišus vaistų vaikui į užpakalį jo vynioti į penkias antklodes, o tada desperatiškai matuoti temperatūrą kas penkias minutes. Ji nekris, net jei suduosite kibirą vaistų: vaistai ne vėsina, jie tik stabdo šilumos gamybą, o vėsina prakaitavimas ir vėsesnis oras. Juk kai karštą puodą vyniojate į antklodę, tai norite, kad liktų karštas, kol vyras grįš iš pamainos, o ne tam, kad greičiau atšaltų torto kremas ar želė pagaliau sukietėtų?

„Bet aš kaip tik, kai pajaučiu, kad kimba, tai gerai pasikaitinu ir paprakaituoju, nesergu.“ Teisingai. Kai krečia šaltis, kai galūnės ir nosytė dar šaltos, kai viską skauda, dantukais kalena ir verkšlena, kad šalta, – tada reikia jį šiltai apkloti, duoti daug karštų skysčių, medaus, padėti šalia šildyklę ir atsigulti pačiai, glostyti ir liūliuoti. Nes tai požymiai, kad Jūsų vyrui kyla temperatūra. Ir tokiais momentais jos mažinti nereikia – nepadės. Tada temperatūrą reikia kuo greičiau pakelti: vyrą sušildyti ir pakaitinti, kad jis nesikankintų. Ir galima palaikyti trumpam šiek tiek didesnę, kad virusai pasijaustų nepageidaujami ir pabėgtų iš organizmo kaip veganas iš garinės. Bet kai po vienos dviejų valandų vyrui ir kvėpuoti sunkiau, ir kliedėti pradeda (uošvienę mama vadina), ir akių baltymai kaip kiaušinis suvirti baigia, tai laikas vyrą vėsinti – perrengti sausai, pakeisti patalynę ir apkloti lengvai, kad oras laisvai vaikščiotų. Su vaiku daryti tą patį, tik dėmesio ir užuojautos galima mažiau.

„Man nemažėja temperatūra: buvo 40 oC, išgėrus vaistų – 38 oC, o po 3 valandų – vėl 40 oC.“ Krenta. Nedaug ir neilgam, bet krenta. Jei temperatūra aukštesnė kaip 39 oC, beveik niekada nenumušime su vaistais daugiau nei 2 laipsniais. O vaistai veikia iki 4–8 valandų. Todėl, jei temperatūra sumažėja kelioms valandoms ir 2 laipsniais, tai ji krenta. Ir jei savijauta tuo laiku pagerėja, tai manome, kad viskas ne taip jau ir blogai. Nustojus veikti vaistui ji vėl pakils – tai normalu.

„Jei temperatūros numušti nepavyksta, tarp paracetamolio tablečių galima išgerti tabletę ibuprofeno“ – rašo vienas neva į sveikatą orientuotas tinklapis. Na, nelabai pataikėte. Taip, paracetamolis yra vaistas nuodas numeris vienas pasaulyje – nuo jo numiršta daugiausia pacientų. Ir numiršta būtent dėl kepenų pažeidimo. O ibuprofenas irgi nėra didelis kepenų draugas, tai jei mes keisime šnapsą į alų, tai kepenims nekažką telaimėsime. Aspirinas ir analginas nevartotini temperatūrai mažinti, nes sukelia rimtų ir pavojingų gyvybei komplikacijų (visų pirma – vaikams), kai vartojami būtent esant infekcijai.

Ką daryti? Mylėti, vėsinti, girdyti ir tiksliai apskaičiuoti dozes: gal suduodate per mažai? Sudarykite dirbtinį prakaitą. Šilto vandens dubenėlis, minkšta šluostė, pamerkiame ją į vandenį, išgręžiame beveik iki sausumo ir nušluostome nuo galvos iki kojų nurengtą iki nuogumo karščiuojantįjį. Kol iki kojyčių prieisime, kakta jau bus sausa. Apverčiame ant pilvo ir pakartojame procedūrą. Trys keturi pašluostymai ir vaikas vėsta, karščiavimas krenta tais pačiais 2 laipsniais, o vaistai neleidžia kurį laiką jam padidėti. Būdas veiksmingas tik karščiuojant daugiau nei 38,5 oC (kitaip negaruoja taip greitai). Šlapimo, degtinės, acto naudoti nepatartina dėl kvapo, smarvės, akių ašarojimo ir degtinės įsisavinimo per odą, o pilti šaltą vandenį ant karščiuojančiojo draudžia net Ženevos konvencija.

„Aš karščiavimo metu badauju. Viena daktarė per TV sakė, reikia mobilizuoti jėgas, kad energijos virškinimui nešvaistytume.“ Valio. Sveikinu. Gal Jūs energijos netinkamoms TV laidoms nebešvaistykite. Nereikia valgyti daug, riebiai, gausiai ir dažnai. Kol mes karščiuojame, turime gauti su maistu du dalykus, kurie sunaudojami žaibiškai greitai, – vandens ir gliukozės. Vanduo, kaip ir sakėme, reikalingas garavimui ir vėsinimui vykti, o gliukozė sunaudojama karščiavimo metu pagreitėjus medžiagų apykaitai. Kai baigsis gliukozė, pradėsime skaidyti riebalus ir didės kraujyje ketonų (daugeliui mamų žinomas „acetono“ baubas), o tai sukels vėmimą, galvos skausmą ir taip toliau. Todėl geriamos arbatos gali būti saldžios, o valgomas maistas gausus lengvai virškinamų angliavandenių.

„Kuo didesnis karščiavimas, tuo sunkesnė liga.“ Nebūtinai. Greičiau, kuo didesnis karščiavimas – tuo stipresnė kova su sukėlėju. Aukšta temperatūra esant infekcijai, galima sakyti, rodo gerą imuniteto kovą. Ir bijoti jos nereikia. Reikia vertinti visą būklę ir ligos istoriją.

Kada kreiptis į gydytojus ar sunerimti?

  • Karščiavimas, kurio nepavyksta sumažinti 2 laipsniais 2 ir daugiau valandų.
  • Karščiavimas su mieguistumu ar kitais sąmonės sutrikimo požymiais (numušus temperatūrą).
  • Naujai atsiradęs karščiavimas, kai jau buvote pasveikęs.
  • Karščiavimas su naujai atsiradusiais „židininiais simptomais“: galūnių tinimas ir skausmas, pilvo skausmas, skausmas šlapinantis, kosulys ar oro trūkumas, galvos skausmas, naujai atsiradęs bėrimas.
  • Karščiavimas išlieka 3 paras.
  • Kai yra lėtinių ligų, galinčių pabloginti atsparumą infekcijai.
  • Neseniai atlikta operacija ar procedūra (pvz., uždėtas gipsas).
  • Nežinote, kaip vertinti karščiavimą ir ką su juo daryti.

Svarbiausia, neatvėskime iki kambario temperatūros ir išlikime karšti vienas kitam savo jausmais, bet ne kūno temperatūra.

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: delfi.lt
Autoriai: Valerijus Morozovas
(50)
(6)
(44)

Komentarai ()