„Mano gyvybė – jūsų rankose, ir ne tik mano, bet ir daugelio kitų, tokių kaip aš. Padėkite jiems.“ Tokiais žodžiais į socialinių tinklų naudotojus savo „Facebook“ paskyroje kreipėsi iš Romos į Maskvą grįžusi Julija Jakimova.

Noriu visiems papasakoti, kaip taikomas karantinas, jeigu jums įtaria koronavirusą. Esant galimybei, prašau pasidalyti šia žinute su kitais, nes neįmanoma susisiekti nė su vienu Federalinės vartotojų teisių apsaugos ir žmogaus gerovės priežiūros tarnybos darbuotoju – jie nekelia ragelio. Vienintelė likusi viltis – socialiniai tinklai.

Suprantu, kad šiuo metu visi labai išsigandę koronaviruso, tačiau prašau įsivaizduoti save mano vietoje ir pagalvoti, ką darytumėte. Mano psichinė įtampa pasiekė ribą. Jeigu jus domina tik esmė, galite pradėti skaityti mano istoriją nuo trečios dienos.

Pirma diena

Kovo 12 d. iš Romos parskridau į Maskvą. Domodedovo oro uoste visiems keleiviams matavo temperatūrą, ir policininkai su gydytojais mane sulaikė, nes mano kūno temperatūra buvo 37,5 °C. Bandžiau paaiškinti, kad mano kūno temperatūra visą gyvenimą yra aukštesnė. Neretai pakyla iki 37 °C dėl lėtinės ligos. Siūliau paskambinti mano gydytojui otorinolaringologui, kuris žino mano ligos istoriją, tačiau man atsakė, kad visa tai – nesvarbu. Paėmė kraujo tyrimui dėl koronaviruso atlikti ir oro uoste pralaikė beveik penkias valandas. Pasirodo, Rusijoje tyrimai koronavirusui nustatyti atliekami per tris darbo dienas, mes mėginius siunčia į laboratoriją Novosibirske. Italijoje rezultatai paaiškėja vos po dviejų valandų. Na, tiek to, bet dabar pagalvokite, kodėl Italijoje tiek daug atvejų, o Rusijoje – tiek mažai. Jūs tiesiog apie juos nežinote. Paprasčiausiai Italijoje daug greičiau nustatoma infekcija.

Gydytojai apžiūrėjo mano gerklę, paklausė plaučius, pasakė, kad viskas gerai. Aš iš tiesų gerai jaučiausi, nebuvo jokių simptomų. Į mano klausimus, kokia bus tolesnė procedūra, niekas neatsakė. Užblokavo mano rusišką SIM kortelę, negalėjau susisiekti su tėvais. Kai prašydavau paskambinti tėvams, kurie manęs lauke laukė penkias valandas, man atsakydavo, kad paskambins, bet niekas taip ir nepaskambino. Po kurio laiko man davė pasirašyti dokumentą, jog sutinku gultis į ligoninę dviejų savaičių trukmės karantinui.

Pasiteiravau, kas bus, jeigu atsisakysiu. Man paaiškino, jog tokiu atveju policijos pareigūnai nurodys, kad nesutikau su jais bendradarbiauti, ir vis tiek jėga nugabens į ligoninę. Išvada viena – geriau pasirašyti, todėl taip ir padariau. Paskui gydytojai pranešė, kad veš į ligoninę. Įvardijo dvi galimas ligonines, tačiau nuvežė į trečią. Taigi, praėjus penkioms valandoms, kombinezonus apsivilkę gydytojai, lydimi policininkų, nuvedė mane į greitosios pagalbos automobilį.

Oro uoste buvo daug žmonių. Visi žiūrėjo, kaip mane veda skafandrus vilkintys asmenys. Nieko nepadarysi, aš irgi žiūrėčiau.

Savo tėvus išvydau tik prabėgomis ir spėjau perduoti vieną lagaminą. Sutrikusi mama paklausė: „Kaip tai?“ Aš tik gūžtelėjau pečiais.

Mane vežė kiek trumpiau nei valandą, vis labiau tolome nuo Maskvos ir mano tėvų. Besišaipydama paklausiau vairuotojo: „Ir kas man dabar bus? Sušaudys?“. „Ne, ką jūs, kiekvieno žmogaus gyvybė yra svarbi“, – atsakė vairuotojas. Kaip paaiškės mano istorijos pabaigoje, ligoninėse dirbantiems gydytojams taip neatrodo.

Galiausiai kažkur pirmą nakties atsidūriau Klimovske, kur manęs jau laukė kombinezonus vilkinčių gydytojų brigada. Manęs prašė jokiais būdais nenusiimti kaukės – panašu, kad mano buvimas juos baugino. Iki antros valandos nakties su vietos gydytojais užpildėme dokumentus. Man ir vėl apžiūrėjo gerklę ir paklausė plaučius. Gydytojai su nuostaba pareiškė, kad, panašu, esu sveika kaip ridikas.

Antrą valandą nakties Klimovsko miesto ligoninėje man pamatavo temperatūrą – ji buvo 37,1 °C. Mane paguldė į palatą su trimis lovomis – jos stovėjo beveik viena šalia kitos. Kol kas lovos buvo tuščios. Nevalingai kilo klausimas, kokio velnio mane reikėjo guldyti čia ir kur yra žadėtos atskiros vietos žmonėms, kuriems įtariamas koronavirusas. Sulaukiau štai kokio atsakymo: „Maskvoje ligoninės greitai pildosi, atskirų vietų visiems neužtenka“. „Vadinasi, į mano palatą gali paguldyti smarkiai karščiuojantį žmogų, kuriam labai skauda gerklę, ir būtų daug labiau tikėtina, kad būtent jis yra užsikrėtęs?“ – paklausiau. „Jei nebebus vietų, tada taip“, – sulaukiau atsakymo.

Taip pat sužinojau, kad palatoje lango atsidaryti negalėsiu – jie sandariai uždaryti. Visas duris užrakino, kad negalėčiau ištrūkti. Į mano klausimus atsakė, jog netgi jei visų koronaviruso tyrimų rezultatai bus puikūs, mane vis tiek čia laikys dvi savaites. Juk pasirašiau dokumentus, vadinasi, mano likimas artimiausioms dviem savaitėms nuspręstas. Savo sveikatą atidaviau žmonėms su kombinezonais į rankas.

Gydytojai išėjo iš palatos ir mane stebėjo pro langą, kuris iš esmės buvo beveik per visą sieną. Jaučiausi tarytum žvėrelis zoologijos sode, į kurį pro stiklinę užtvarą spokso beveidžiai skafandrai, laukiantys, kas man toliau nutiks.

Tačiau niekas iš tų beveidžių skafandrų net nepagalvojo, kad reikėtų mane pamaitinti – juk vakarienės taip ir nevalgiau. Nepamaitintas savo narvelyje tupintis žvėrelis nutarė eiti miegoti. Lova buvo neįtikėtinai kieta, ant jos buvo užtiesta kažkokia klijuotė, kuri nuolat nuslysdavo. Miegoti buvo neįmanoma: iš vienos pusės ant manęs pro langą krito šviesa ir stebėjo skafandrai, o į akis spigino tiesiai virš manęs kabantis didžiulis žibintas. Visą naktį mane tiesiog purtė nuo minties, kad dar naktį į mano palatą gali atvežti sergančių žmonių, kuriems pasireiškia sunkūs simptomai, o lovos juk stovi taip arti viena kitos, tad aš greitai iš sveiko žmogaus virsiu sergančiu. Visą naktį verkiau – suprantama, kad verkiau. Nepamenu, kada paskutinį kartą man buvo taip baisu.

Antra diena

Man pasisekė: po maždaug valandos miego palatoje atsibudau viena. Septintą ryto mane pažadino, kad patikrintų mano būklę: tikrino plaučius, gerklę, pilvą, temperatūra buvo 36,6 °C – viskas puiku. Vėl paėmė mėginius tyrimui dėl koronaviruso. Girdėjau, kaip gydytojai už stiklo sumišę aptarinėja mano situaciją: „Ji sveika, ką ji čia veikia?“.

Man liepė susirinkti daiktus, nes perkelia į atskirą palatą. Šviesos greičiu pačiupau daiktus ir nuskuodžiau su gydytoju. Be proto džiūgavau, kad būsiu viena: juk uždara palata ligoninėje dabar, pandemijos metu, yra pati saugiausia vieta. Tačiau iš tiesų tai yra kalėjimas. Dabar už manęs užrakino nebe vienerias, o dvejas duris. Čia ir vėl buvo milžiniškas langas beveik per visą sieną. Maistą skafandrai man paduodavo kaip kalėjime – pro langelį.

Maistas, suprantama, buvo siaubingas, tačiau gerai bent tai, kad apskritai gavau valgyti, skirtingai nei praėjusią dieną. Iš nelaimingo zoologijos sodo gyvūnėlio greitai virtau kaline, prie kurios bijoma prisiartinti. Man nurodė atliekas apdoroti specialiu dezinfekciniu skysčiu. Gydytojai, ar žinote, kad per daiktus virusas neperduodamas, be to, kam galėtų reikėti mano šiukšlių?

Po kurio laiko man atnešė dokumentą su instrukcijomis, kuriose nurodoma, kad profilaktiniais tikslais manęs prašo skalauti gerklę miramistinu. „Gerai, skalausiu. Duokite man miramistino“, – pasakiau. „Mes neturime. Tegu jums tėvai atveža“, – sulaukiau atsakymo. „Kaip suprasti – nėra? Čia ligoninė ar kalėjimas? Jūs net vaistų neturite?“ – nusistebėjau. Man buvo atsakyta, kad vaistų neturi.

Suprantama, tėvai atvyko. Mama verkė, aš bandžiau ją įtikinti, kad čia ne taip ir blogai. Pamatyti jų man, žinoma, neleido. Pamojavau jiems pro langą antrame aukšte, tačiau kalbėjomės telefonu. Jie perdavė man visus būtinuosius daiktus ir vaistus, kurie man iš tiesų net nėra reikalingi.

Dieną pro didžiulį langą sienoje mačiau, kaip atėjo kažkoks darbininkas. Jis virš durų kabino lenteles. Virš mano durų taip pat pradėjo kažką kabinti. Po kurio laiko pamačiau, kad mano patalpoje įjungta ultravioletinių spindulių lempa. Aš pabeldžiau ir pasakiau: „Prašau, išjunkite lempą“. Vietoj atsako sulaukiau nesuprantamo murmėjimo ne rusų kalba.

Beldžiau į langą sienoje kaip įmanydama. Juk galiu apsinuodyti ozonu, kai įjungta ultravioletinių spindulių lempa, o išjungti jos negaliu, nes jungiklio mano kambaryje nėra, o durys užrakintos. Panikuodama atsidariau langą, kad pravėdinčiau kambarį. Ką daugiau galėčiau padaryti?

Po kurio laiko atėjo gydytoja, pasakiau apie lempą, ir gydytoja ją išjungė. „Nepykite ant jo, jis rusiškai nesupranta“, – pasakė gydytoja. „Ar jis mėgino mane nužudyti, nes man įtariamas koronavirusas?“ – paklausiau. „Ne, žinoma, jis nežinojo, ką daryti“. Pagalvojau, ar iš tiesų jis nieko nežinojo. Ar tikrai manęs šioje uždaroje palatoje paprasčiausiai nenužudys, kai nuspręs, kad tai yra būtinoji kovos su koronavirusu priemonė.

Trečia diena

Septynios ryto: apžiūra, temperatūra – 36,6 °C.

„Ruoškitės, jus perveža į kitą ligoninę Maskvos priemiestyje Lvovskij.“

„Kodėl?“

„Į jūsų vietą perkelia sergančiuosius, kuriems patvirtintas koronavirusas.“

„O kitoje ligoninėje aš būsiu viena palatoje?“

„Nežinau, aš ten nedirbu. Užsidėkite kaukę.“

Susirinkau visus daiktus. Pusryčiai. Atvyko greitosios pagalbos automobilis. Mane ir dar vieną merginą iš tos pačios ligoninės įsodino į tą patį greitosios pagalbos automobilį ir išvežė. Paklausiau tos merginos:

„Iš kur tu atskridai?“

„Iš Milano skridau į Irkutską. Galutinio tikslo nepasiekiau. Maskvoje išlaipino iš lėktuvo, neleido net bagažo pasiimti. Aš čia išvis be jokių daiktų, neturiu net kuo persirengti“, – pasakojo mergina.

Paklausiau, ar jai pasireiškė kokie nors simptomai.

„Temperatūra pakilo iki 38 °C ir gerklę skauda“, – atsakė ji.

„Supratau“, – tariau.

Atvykome. Man apžiūrėjo gerklę, paklausė plaučius, Temperatūra buvo 36,6 °C. Pasiteiravau:

„Ar palatoje būsiu viena?“

„Ne. Jūs juk drauge atvykote, jus kartu ir apgyvendins“, – atsakė man.

Aš pasipiktinau: „O nieko baisaus, kad man nepasireiškia jokie simptomai, aš esu sveika, o jūs guldote mane drauge su žmogumi, kuriam temperatūra pakilusi iki 38 °C ir skauda gerklę? Net jei ji ir neserga koronavirusu, tai gali būti kokia nors kita infekcija, ir ji mane apkrės?“.

„Iš viršaus buvo duotas nurodymas jus paguldyti drauge, mes nieko nesprendžiame, darome tik tai, ką mums liepia“, – atsakė gydytojai.

Tad mus paguldė drauge. Palata devynių kvadratinių metrų ploto, viena prie kitos stovi keturios lovos. Visoje palatoje yra tik dvi rozetės – beprotybė. Į palatą užėjo gydytojas ir tarė: „Palatoje kaukes nusiimkite, juk čia vis tiek daugiau nieko nėra“. „Ačiū, gal ne“, – atsakiau. Mano palatos draugė kaukės taip pat nenusiėmė. Viena vertus, man jos buvo gaila, nes mergina neturėjo net daiktų, jos tėvai kitame mieste, niekas nieko neatveš. Kita vertus, aš jos bijojau – juk jai gerklę skauda.

Po kiek laiko girdžiu gydytojų balsus: „Dar viena atvežta.“ Man per nugarą nubėgo šaltukas. Viena. Vadinasi, mergina. Vadinasi, gali įkelti. Nejaugi įkels, ką tada daryti. Man, sveikam žmogui, čia didesnė tikimybė užsikrėsti nei Italijoje. Ką aš padariau, kam grįžau iš Romos. Kodėl negalvojau, ką darau.

Praėjo kiek laiko. Atėjo gydytojas. Klausiu:

„Ar naują merginą kažkur paguldėte?“

„Taip, į atskirą palatą.“

„VADINASI, VISĄ ŠĮ LAIKĄ BUVO ATSKIRA PALATA, O JŪS MUS KARTU PAGULDĖTE?“

„Juk jūs abi atskridote iš Italijos. O mergina – iš Kaliningrado, ji tikrai sveika.“

„Jei iš Italijos, vadinasi, šimtu procentų koronavirusas? Vadinasi, su mumis galite daryti, ką panorėję ir apgyvendinti krūvomis, net nesulaukę testo rezultatų?“

„Na, nereikėjo vykti į Italiją.“

„Ačiū.“

Iš pokalbių su gydytojais supratau – niekas iš jų nežino, kad skirtinguose Italijos regionuose visiškai skirtingas atvejų skaičius. Romoje, iš kur atskridau, jų – apie 100. Milane, iš kurio atskrido mergina, užsikrėtusiųjų – daugiau nei tūkstantis. Ji papasakojo, kad kažkuo susirgo, ir jau skrisdama žinojo, kad serga. Ir man tai sako žmogus, gyvenantis su manimi mažytėje palatoje, už pusės metro nuo manęs, kuri neturi nei temperatūros, niekuo nesiskundžia.

Dabar negaliu užmigti, suprantu, kad greičiausiai į mūsų palatą atgabens daugiau žmonių, pagautų oro uoste, išlipusių iš lėktuvų. Nieko negalėsiu padaryti. Net jei būčiau sveika, tai jau nesvarbu. Tyrimai dėl koronaviruso, kuriuos man darė oro uoste, jau nesvarbūs. Parą išbuvau su žmogumi, kuris turi simptomų. Man darys naujus tyrimus. Girdėjau, mergina iš Sankt Peterburgo pabėgo iš karantino. Suprantu, kodėl. Kaip ją galima dėl to kaltinti?

Ligoninėje Lvovskij priemiestyje gydytojai vaikšto po palatas be kombinezonų ir netgi be akinių. Tiesiog su kaukėmis. Girdžiu, kaip gydytojai nuolat kosėja, jų balsai pakimę. Paklausiau gydytojo: „Ar jums skauda gerklę?“

„Ne, tiesiog daug rūkau, čia įprastas mano balsas.“

Galvoju, ar tai teisybė. Kaip žinome, kaukė neapsaugo nuo koronaviruso. Gydytojai lengvai gali juo užsikrėsti nuo žmonių gretimose palatose ir pernešti man.

Ir netgi žinau, kokia čia problema ir kaip greičiausiai ją galima išspręsti. Esmė ta, kad visi regionų gyventojai skrenda iš Europos tranzitu per Maskvą, nes tiesioginius skrydžius atšaukė. Maskvos oro uoste juos sulaiko, neleidžia skristi į regionus ir netgi neleidžia pasiimti bagažo. Todėl visos ligoninės Maskvoje perpildytos, mus būriais guldo į palatas, o ligoninės regionuose tuščios.

Deja, nežinau, kiek regionuose specializuotų ligoninių, bet nujaučiu, kad jų yra, nes infekcines ligas gydydavo ir iki koronaviruso protrūkio. Nesuprantu, kodėl žmonių neguldo į ligonines pagal jų gyvenamąją vietą, o grūda visus į krūvą Maskvoje.

Man baisu. Esu bejėgė. Galiu tik apie tai rašyti. Tik ar kas nors mane išgirs? Nežinau. Kol kas niekas manęs neišgirdo. Prašau: padėkite. Neuždarykite manęs su sergančiais žmonėmis. Ir neuždarykite kitų sveikų žmonių vienoje palatoje su ligoniais.

Komentarai ()