Visą laiką galvojote, kad skirtingus skonius jaučiame skirtingomis liežuvio dalimis? Taip nėra, sako mokslininkai (Video) ()
Galbūt esate matę „liežuvio žemėlapį“ – liežuvio diagramą su keliomis atskirtomis dalimis, žyminčiomis skirtingų skonio receptorių grupes. Priekyje vaizduojami saldaus skonio receptoriai, rūgštaus ir sūraus – šonuose, o kartaus – gale.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Ko gero, tai viena žymiausių iliustracijų, susijusių su skoniais – tačiau jis nėra teisinga. Tiesą sakant, tai dar seniai atskleidė chemojutimų mokslininkai – mokslininkai, kurie tyrinėja kaip tam tikri organai reaguoja į chemines medžiagas.
Galimybė jausti saldų, sūrų, rūgštų ir kartų skonį nėra priskirta atskiroms liežuvio dalims. Receptoriai, kurie jaučia visus šiuos skonius, yra pasiskirstę tolygiai po visą liežuvį. Ir tai yra žinoma jau pakankamai seniai.
Tad iš kur tas „liežuvio žemėlapis“ išvis atsirado?
Šio daugeliui žinomo, tačiau neteisingo žemėlapio šaknys driekiasi dar 1901 metais publikuotame darbe „Zur Psychophysik des Geschmackssinnes“, kurį parašė vokiečių mokslininkas Davidas P.Hanigas.
Jis nusprendė išmatuoti skonio suvokimo slenkstį ties liežuvio kraštais (vadinamąja „skonio juosta“), lašindamas ant šios vietos saldaus, sūraus, rūgštaus ir kartaus skonių dirgiklius.
Teisybė, kad liežuvio galiukas ir kraštai yra jautresni skoniams – kadangi juose yra daugybė mažyčių skonio receptorių.
D.Hanigas išsiaiškino, kad skirtingose liežuvio vietose buvo pastebėti skirtumai fiksuojant skirtingus skonius. Nors šio tyrimo metu nebuvo tiriamas penktasis bazinis skonis umami (pikantiškas glutamato skonis), D. Hanigo teorijoje yra tiesos. Skirtingos liežuvio dalys iš tiesų turi žemesnį slenkstį suvokiant tam tikrus skonius – tačiau šie skirtumai yra momentiniai.
Problema yra ne tame, ką D. Hanigui pavyko išsiaiškinti, o tame, kaip jis šią informaciją pristatė. Kai D. Hanigas paskelbė šio tyrimo rezultatus, jis įterpė savo išmatavimų linijinę diagramą. Diagramoje vaizduojami sąlyginiai kiekvienos skonio kategorijos jautrumo pakitimai keliaujant nuo vieno taško iki kito – tačiau ne išryškinant skirtumus tarp taškų.
Tai nebuvo tikslus D.Hanigo tyrimo rezultatų atvaizdavimas, o labiau meninė interpretacija. Ir ji sudarė įspūdį, kad skirtingos liežuvio dalys yra atsakingos už skirtingų skonių jutimą – vietoje to, kad pademonstruotų, jog kai kurios liežuvio dalys paprasčiausiai yra šiek tiek jautresnės tam tikrų rūšių skoniams nei kitos.
Tačiau ši meniška interpretacija vis tiek nepaaiškina liežuvio žemėlapio atsiradimo. Tam turime nusikelti į XX amžiaus penktąjį dešimtmetį, kai minėtą diagramą perdarė Harvardo psichologijos profesorius Edwinas G.Boringas – ir paskelbė ją savo knygoje „Sensation and Perception in the History of Experimental Psychology“.
E.G. Boringo diagramos versija taip pat neturėjo reikšmingos skalės, dėl ko kiekvienam skoniui jautriausia vieta buvo atskirta bei padalinta. Būtent tokiu būdu ir atsirado skonio žemėlapis. Tačiau nuo to laiko daugybė mokslininkų paneigė šį žemėlapį.
Daugybės eksperimentų rezultatai parodė, kad visose burnos srityse yra skonio receptoriai, jautrūs visoms skonio kategorijoms – kelios liežuvio dalys, gomurys bei gerklė.
Mūsų supratimas apie tai, kaip skonio informacija iš liežuvio yra pernešama į smegenis, rodo, kad atskiros skonio savybės negali būti priskiriamos tik tam tikroms liežuvio sritims. Egzistuoja du kaukolės nervai, atsakingi už skonio suvokimą skirtingose liežuvio dalyse: glosofaringinis nervas gale ir veido srities chorda tympani nervas priekyje. Jeigu skonių jutimas priklausytų vien nuo šių dviejų nervų, tuomet, pavyzdžiui, chorda tympani pažeidimas atimtų galimybę iš žmogaus justi saldų skonį.
1965 metais chirurgas T.R. Bullis išsiaiškino, kad žmonės, kuriems buvo nupjautas chorda tympani nervas, nesiskundė praradę skonį. O 1993 metais Linda Bartoshuk iš Floridos universiteto išsiaiškino, kad chorda tympani nervui taikant anesteziją, žmonės ne tik galėdavo ir toliau justi skonį, bet jis netgi būdavo dar intensyvesnis.
Modernioji molekulinė biologija taip pat nesutinka su liežuvio žemėlapiu. Per pastaruosius 15 metų mokslininkai nustatė ne vieną receptoriaus baltymą, esantį ant skonio ląstelės burnoje, kuris yra itin svarbus aptinkant skonio molekules.
Pavyzdžiui, mes žinome, kad saldų skonį aktyvuoja visuomet tas pats receptorius, kaip kad ir kartų skonį aktyvuoja visai kitos rūšies receptorius.
Jeigu liežuvio žemėlapis būtų teisingas, galima būtų tikėtis, kad saldaus skonio receptoriai yra liežuvio pradžioje, o kartaus skonio receptoriai – liežuvio gale. Tačiau taip nėra, mat kiekvienos rūšies skonio receptoriai yra randami visose burnos dalyse.
Norint tai išsiaiškinti, netgi nebūtina laboratorija. Išsivirkite puodelį kavos. Atidarykite pakelį sodos. Liežuvio galiuku palieskite sūrų sausainio krislelį. Bet kurio iš šio bandymo metu galima nesunkiai suprasti, kad visus šiuos skonius galima pajusti visomis liežuvio dalimis.
