Kas tai yra transplantacijos iš gyvo donoro ir kodėl tai kur kas perspektyviau, nei iš mirusio ()
Visa Europa eina gyvosios donorystės skatinimo keliu, nes iš gyvo donoro transplantuoti inkstai funkcionuoja geriau ir ilgiau, juolab, kad donorų po mirties skaičiai turi tendenciją mažėti dėl medicinos mokslo pažangos, taikomo gydymo platesnių galimybių, ilgėjančio žmonių amžiaus.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Transplantacijos iš gyvo donoro, kuriuo gali tapti sutuoktinis ar artimas giminaitis, yra dvejopos – iš suderinamų kraujo grupių donorų ir nesuderinamų.
Transplantacijos iš mirusių donorų Lietuvoje atliekamos nuo 1970 metų, iš gyvo donoro – nuo 1974 metų, o transplantacijos iš nesuderinamų kraujo grupių donorų VUL Santaros klinikose pradėtos prieš 10 metų.
VUL Santaros klinikų Nefrologijos centro vadovas prof. Marius Miglinas sako, kad tai yra medicinos mokslo ir aukštos kompetencijos rezultatas: „Tai lemia ilgas darbas tiek su recipientu (transplantacijos laukiančiuoju), tiek su donoru. Iki transplantacijos iš nesuderinamų kraujo grupių – ilgas kelias: tai ir medicininės procedūros, kurios būtinos donorui ir recipientui prieš transplantaciją, tiek ir psichologiniai dalykai.“
Palyginti su kitų išsivysčiusių šalių statistika, Lietuvoje transplantacijų iš gyvo donoro atliekama mažiau. Anksčiau, esant donorui ir sutinkančiam paaukoti vieną inkstą savo sergančiam artimam žmogui, transplantacija buvo negalima, jei jie būdavo skirtingų kraujo grupių. „10 metų Santaros klinikose nesuderinamos kraujo grupės jau nebėra absoliuti kliūtis inkstų transplantacijai iš gyvo donoro, nes sėkmingai nugalėjus imunologinius barjerus jau galima padėti didesniam skaičiui jau dializuojamų pacientų arba tokiems pacientams, kuriems dializių gali prireikti artimiausiu metu”, – pasakoja prof. M. Miglinas.
Pasirengimas transplantacijai iš gyvo donoro prasideda nuo pokalbio su recipientu ir galimu jo donoru. Svarbu viską labai aiškiai ir suprantamai paaiškinti, kad žmonės suprastų, kokios medicininės procedūros bus atliekamos, kiek laiko tai tęsis, kaip vyks transplantacija, kokia medicininė priežiūra bus reikalinga vėliau ir donorui, ir recipientui.
Recipientas tokiai transplantacijai ruošiamas žymiai ilgesnį laiką nei iš suderinamų kraujo grupių gyvo donoro ar donoro, kuriam nustatyta smegenų mirtis. „Tam, kad neįvyktų žaibinė persodinto inksto atmetimo reakcija, pacientas operacijai pradedamas ruošti prieš mėnesį: jam skiriami specialūs imuninę sistemą slopinantys vaistai, taikomos tam tikros procedūros, šalinančios iš kraujo specifinius antikūnus. Tuo laikotarpiu jis išleidžiamas į namus ir likus 9 dienoms iki operacijos vėl paguldomas į ligoninę, – apie pasirengimą transplantacijai aiškina prof. M. Miglinas. – Reikia pasiekti tokią būklę, kad recipiento organizmas būtų pasirengęs priimti donoro organą, pašalinti kraujo antikūnus, galinčius sukelti persodinto organo atmetimo reakcijas. Ir tai yra didžiulis iššūkis visai transplantologų komandai.“
Po nesuderinamos kraujo grupės donoro inksto transplantacijos sudėtingiausios yra dvi pirmosios savaitės po operacijos. Šiuo laiku didesnė organo atmetimo rizika, stebimas antikūnų prieš kitą kraujo grupę titras, gali tekti kraują nuo šių antikūnų išvalyti. „Stebime visų transplantuotų pacientų sveikatos būklę. Jau sėkmingai atlikta 15 transplantacijų iš nesuderinamų kraujo grupių donorų, – pasakoja prof. M. Miglinas. – Atlikta transplantacija sugrąžina žmogų į visavertį gyvenimą, išlaisvina iš nuolatinių dializių. Santaros klinikose dirbanti gydytojų nefrologų komanda jau turi patirties paruošti donorus transplantacijoms iš nesuderinamų kraujo grupių, prižiūrėti pacientus iki transplantacijos ir po jos.“