Per visą istoriją Europos karališkosiose šeimose buvo gana paplitusi kraujomaiša.

Europos princai, princesės ir kiti karališkųjų šeimų atstovai, siekiant strateginių tikslų, masiškai buvo tuokiami su artimais giminaičiais. Tai tiko, norint įtvirtinti jėgą, bet ne tuo atveju, jei norima sveikų palikuonių ir kraujomaišos vengimo.

Kraujomaišos rezultatus galima pamatyti šeimų veiduose, liūdnai pagarsėjusiame „Habsburgo žandikaulyje“, kuris greičiausiai buvo kartų kraujomaišos rezultatas.

Bet tai ne vienintelis tokios praktikos rezultatas – atlikus 990–1800 metų Europos monarchų analizę nustatyta, kad karaliaus ar karalienės kraujomaiša ir jų kaip valdovo veiksmingumas yra susiję.

Naujoje Kalifornijos universiteto (UCLA) mokslininkų Sebastiano Ottingerio ir Nico Voigtländerio analizėje buvo nagrinėjamas galimas kraujomaišos poveikis valdančiųjų karalystei, atsižvelgiant į tai, kad tyrimai rodo, kad kraujomaišoje gimę žmonės paprastai turi žemesnį intelektą.

Norėdami įvertinti 331 tirtų Europos monarchų veiklą, tyrėjai naudojo ankstesnę JAV istoriko Adomo Woodso analizę, kuri, remdamasi daugelio kitų istorikų raštais, ėmėsi „klasifikuoti“ atskirus karalius pagal jų intelektą. Tai buvo derinama su antru, objektyvesniu veiklos rodikliu: valdovų valdomos teritorijos pokyčiai jų valdymo metu. Didesnis valdymo metu įsigytas plotas buvo vertinamas kaip sėkmingas, o prarandamos teritorijos – ne tokio efektyvaus karalystės valdymo ženklas.

Norėdama išmatuoti kraujomaišos lygius, komanda ne tik atkreipė dėmesį į valdovo tėvus, bet ir į jų protėvių kraujomaišą, panaudojant genealoginės Europos monarchų duomenų bazes.

Tyrėjai atsižvelgė ir į kitus veiksnius, pavyzdžiui, kai regentas valdė už karalių ar karalienę, užsienio valdžios epizodai ir valdovai buvo lyginami su valdovais iš tos pačios šalies.

„Neigiamas kraujomaišos poveikis buvo suprastas tik XX amžiuje; valdantieji tikėjo, kad ji padėjo išsaugoti „aukštesnius karališkus bruožus“. Be to, nebuvo žinoma apie pilną giminystės laipsnį (genetinį panašumą) dėl sudėtingų, tarpusavyje susijusių šeimos medžių", - rašo komanda.

Jie nustatė, kad „Europos karališkosios šeimos nepaisė biologijos įstatymų“ ir, kad „laipsniškai mažėjo intelektas, didėjant kraujomaišai“. Be to, jie nustatė, kad valdovo sugebėjimai buvo stipriai susiję su kraujomaišos lygiais, kuo valdovas buvo labiau jos paveiktas, tuo prasčiau jis protiškai atrodė.

Kaip pavyzdį komanda pateikia ispaną Carlosą II – asmenį, kuris, jų manymu, turi didžiausią kraujomaišos koeficientą,  kai jo tėvai buvo dėdė ir dukterėčia.

Carlosas II buvo fiziškai neįgalus ir turėjo didelių psichinių problemų, taip pat gimė sutrikęs – greičiausiai dėl savo protėvių kraujomaišos. Jis negalėjo vaikščioti iki ketverių ir kalbėti iki aštuonerių.

„Dėl faktinių varžovų galios kovos dėl įtakos, Carlosui II nepavyko išspręsti vidaus ir užsienio iššūkių, su kuriais susidūrė Ispanija".

Po jo mirties valdžią užėmė nauja dinastija – Carlosas III (nesusijęs jokiais giminystės ryšiais). „Carloso III tėvai buvo trečiojo laipsnio pusbroliai, o tai to meto Europoje buvo puikus rezultatas to meto karališkiesiems žmonėms“, - rašo komanda. Jam valdant, Ispanija suklestėjo.

Komanda pabrėžia, kad koreliacija tarp kraujomaišos lygių ir monarcho sėkmės buvo mažesnė, jei valdoma valstybė turėjo aktyvų parlamentą, kuris galėjo apriboti valdovo galias. Nepaisant kraujomaišos tarp dinastijų XV–XVIII amžiuje, jie pastebėjo, kad Šiaurės Europos parlamentai apsaugojo savo valstybes nuo kitur pastebėto neigiamo kraujomaišos poveikio.

Komentarai ()