Atsargiai! Lietuvą pasieks lieknėjimo tabletės, galinčios pastūmėti į savižudybę

man tik tai kyla toks vienas klausimas, kodel niekas negalvoja kaip teisingai maitintis, bet valgo ta pati slamsta, tik paskui nori lieknet su kazkokiais vaistais..? ar taip sunku susirupint savo mityba kol dar esi sveikas? ar bent jau numest svori su naturaliais produktais ir sportu?

Todėl kad maistas dabar beveik vienintelė žmogaus laimė. Nu dar seksas. Kas dar lieka? Žmonės nebemoka džiaugtis gyvenimu, tad visom progom esant tiesiog stengiasi prisikirsti ir prisivalgyti tiek visko, kad jaustųsi jog tai šventė. O kai kasdien galima bet ko įsigyti, tai per šventes reikia dar daugiau ir t.t. O riboti save - gyvenime nebelieka džiaugsmo... Sakyčiau, problemos vidinės - žmonės neranda savo vietos gyvenime.

pritariu vytui, pasirasau po kiekvienu zodziu:)

Et, kad dar nuo mūsų požiūrio ir visuomenė imtų keistis, iš vis pasaka būtų

na dar galima pavyzdi rodyt...

Nu ir kokiems reik but daunams ka leist tokiu sudu prekiaut?

Nerijau, mano atveju tas šlamštas, tai vaisiai. Viskas būtų gerai, jei jie būtų vartojami ne vakare, ir mažesniais kiekiais, bet baisiai jau jie man patinka. Aišku, saldumynam irgi didelį potraukį turiu, bet juos daug rečiau vartoju.

Bepiga moralizuoti sveikos mitybos blefais, kai pats ryji lašinius, nepakeli uodegos nuo kompo, bet turi tokią medžiagų apykaitą, kad lašiniai į kūną neina. Dietologijoje apskritai nėra sąvokos „sveika mityba“. Gal „subalansuota“, „pilnavertė“, „įvairi“ - bet dėl „sveikumo“ kiek dietologų, tiek nuomonių, kurios diametraliai verčiasi su kiekviena konferencija. Ir problema kyla dėl to, kad daugumai žmonių paprasčiausiai neįmanoma maitintis subalansuotai. Jei nusprendžia, kad penktadienis - žuvies diena, kur dėti po ketvirtadienio likusius nesuvalgytus kotletus? O gal vieną šeimos narį pastatyti pilnu etatu prie puodų, kad kiekvienam pagamintų to, ko kiekvienas užsimano ir lygiai tiek, kiek norisi? Toliau, jei šaldytuve greta guli obuolys ir pomidoras, kaip priversti praalkusį vaiką pasipjaustyt salotų užuot griebus obuolį? Toliau, iš asmeninės patirties. Su manimi gyvena 3 asmenys, kuriems reikia nuolatinės priežiūros ir jie patys nepasigamins nieko rimtesnio nei arbata ar buterbrodas. Juos maitinu tikrai subalansuotai, bet kas pamaitins mane? Be šeimynykščių maitinimo, man dar tenka pareiga suvartoti viską, kas turėtų eiti šiukšliadėžėn. Va, eidamas į darbą užmaišiau 7 l šaltibarščių. Ką radau grįžęs? 7 l šaltibarščių, nes matyt nepaskaičiavau mėnulio fazių ir neįvertinau, kad kažkodėl būtent šiandien jų niekas nenorės. Paskui, kaip su komandiruotėm ir konferencijom? Juk nebėgsi per pietų pertrauką nepažįstamame mieste ieškoti gourmet krautuvės ar turgaus. Viešbutyje balandėlių irgi nesuksi. Duok die, kad pavyktų iš pirmo karto mikrobangėje picą pasišildyt, o pusryčiams priimamajame rasti bulkučių ir bananų. Nori nenori - dilema: ar gyveni, kad valgytum, ar valgai, kad gyventum. Mano požiūris, kad skrandžiu pasirūpinsi sulaukęs pensijos, o jei jos sulaukti lengviau vartojant kažkokią chemiją, tai esant poreikiui jos ir vartosiu, ką new-age hipiai apie ją bepostringautų.

O kas blogais su vaisiais? Kažin kiek jų reikėtų suvalgyti, kad jaustųsi jų kaloringumas. Jei kilogramais ryji, tai nėr ko ir stebėtis. O kas blogai su saldumynais? Kiekvieną dieną vartoti nėra prasmės.. Vieną kitą prie arbatėlės užkandi ir gana. Nebent irgi kilą suėdi nekreipdamas dėmesio. Tai visgi ar saikas, ar griežta super-truper dietologų nustatyta mityba?

Mane į kitokią (geresnę) gyvenseną šiek tiek pastūmėjo aplinka: mažas butas, iš kurio žūtbūt norėjosi ištrūkti pajudėti ir bandymai išgyventi su 25Lt/sav., kai buvo trūkumas pinigų. Pagaliau ir dėmesys maistui ir sportas tapo šis tas reguliaraus, dabar tai gyvenimo dalis, t.y. esant pertekliui nėra sunku neprarasti saiko ir net organizmas savaip įdomiai adaptavosi. Būtų jėga, jeigu pavyktų atrasti idealų mitybos ir sporto krūvio balansą, nes jau turėjau progos susipažinti su nuovargio pasireiškimo egzotika. Pagrindinė mano kliūtis dabar yra naktinėjimas, jei pavyks apsiprasti keltis 5 ryto, tai galėsiu sportuosiu prieš dienos darbus, pailsėjęs. Vienas geras dalykas visame tame procese yra tas, kad vienas gėris veda prie kito. Bet reikia laiko, ir galimybių priderinti savo gyvenimo būdą, nes sunku viską vienu smūgiu aprėpti.