Kodėl maži vaikai neklauso, kas jiems sakoma?

Bet sakyciau yra ir kita sio dalyko puse.. Kaip bus su vaiku auklejimu, kokie jie uzaugs, jei dbr pakeisi savo kalbos, sakykim, manieras su vaiku? Atliktas tyrimas, kaip mazameciai reaguoja, bet nepasakoma kaip ju smegenys reaguotu i kita bendravima. Vaiku auklejimas yra sudetingas dalykas. Gal kazkam ir atrodo, kad cia juoku darbas. Taciau toli grazu taip nera. Ir cia tie genai nevaidina tokios dideles reiksmes. Viskas priklauso nuo to kaip tu augini vaika, su juo bendrauji. Atitinkamai jis uzauges gali but arba genealus, arba "genealiai kvailas"... Zmones tobuleja, bet tos nusistovejusios dogmos del vaiku auklejimo, tiketina riboja vaiku galimybes. Gali but, kad jau seniai galetume turet TIKRAI protingu zmoniu visuomene...

Jeigu vaiką auklėtų nepažindindami jo su karais ir su nereikalingom mokslinėm žiniom, o pažindinat tik su teigiama istorija ir paliekant vaiką pasakoje, tai žmonės patys nustebtų, koks jis būtų užaugęs. Taikos ir laimės!

net ir trimeciai vaikai nepasiduoda propogandai, ko nepasakysi apie daugeli suaugusiuju

Nieks ir nesako, kad nereik ju pazindint su visais musu pliusais ir minusais. Taciau klausimas kaip apie tai jam pasakyt bendraujant?

Vaikas mokomas gėdingos žmonių praeities: tai ten pakorė žmogų, ten kitą sudegino, kitur galvas kapojo. Ir vaikas nieko teigiamo nemato. Geriau reikėtų pakeisti neigiama informacija teigiama: ten šventyklą pastatė, ten paveikslus gražius piešė, ten tokia buvo kultūra. Bet kol valstybė gyvena ne pagal Dievo dėsnius, o pagal karių dėsnius, nori iš kiekvieno vaiką karį padaryti, prikišti jam žinių, kad paskui jis galėtų jomis panaudoti kare, tol bus mokomi vaikai pagal kario dėsnius. Ir tai suvaidins neigiamą vaidmenį neišvengiamai. Todėl Sibire, Krasnojarsko krašte žmonės kurią naują civilizaciją, kur iš istorijos pašalintos visos kvailystės, vaikui stengiamasi duoti tik teigiamą informaciją. Galima vaikui pasakyti, kad žmonių, kurie gyveno deramai buvo vienetai. Taikos ir laimės!

Sakyčiau kad genai vaidina labai didelę vaidmenį, mes su broliu buvom auklėjami vienodai, bet mūsų požiūris į pasaulį yra visiškai skirtingas. Manau nesunkiai būtų galima rasti daugiau pavyzdžių.

sutinku, kad vaiko auklejimas labai sudetingas procesas, norint geru rezultatu. Taip pat manau, kad yra pakankamai prikaupta medziagos, kaip teisingai aukleti. Taciau, tai visas mokslas ir manau daug tevu negali sau leisti i viska isigilinti ir aukleti teisingai, kai visu pirma reikia pasirupinti seimos finansais - tam visu pirma nelieka laiko ir darai taip, kaip galvoji esant teisinga. Manau reiktu si procesa siek tiek paautomatizuoti ir sukurti koki el. tevu pagalbininka, kuris reguliariai rinktu is tevu info apie vaika ir atitinkamai primintu kokiu auklejimo klaidu vengti, i ka susikoncentruoti.

apokalipso, nors tu su broliu ir buvot vienodai auklejami namie, bet uz namu ribu gyvenot visiskai skirtinga gyvenima - skirtingi draugai, nuotykiai, isgyvenimai, veikla. Tai ir suformuoja poziuri i gyvenima, juk dazniausiai nevyke draugai ir isveda zmones is kelio, o ne ju tevai. Tevai, zinoma, uz viska svarbiau, bet itaka daro ne vien jie. As taip pat manau, kad genai labai nedaug lemia zmogaus charakteryje.

Deja, manau tikrai jus nebuvote aukojami vienodai. Nebent jusu tevai kokie psichologai ir auklejo jus abudu pagal ta pacia metodika, tada gal ir prisidetu tik aplinka. Bet jei jusu tevai ne psichologai, tai manau gali prisiminti, kas seimoje buvo numyletinis, kas buvo sakoma vyresniajam broliui ir t.t. Butent tai ir suformavo jus skirtingai.

Pries skaitydamas straipsni, nutariau pagalvot kas jame galetu but parasyti ir atspejau, nes viskas, mano galva, kiek paprasciau nei atrodo, tiesiog kiekvienas zmogus masto is patyrimo, t.y. kad patiketum mama, jog reikia apsirenkti, turi but patyres tai, patyres kas bus jei nepaklausysiu, patyres kas bus jei paklausysiu, o dar kai patyri kad kartais mama ir klysta, tada pradedi analizuot, taip ir vaikas, jis neis svarko apsirenkt nes jis nezino ar mama nemeluoja, jis kiaupia ta informacija kaip patyrima, bet kol neisitikino kad ji sako tiesa, tol jis to nedarys, taciau isejas i laukia jis supranta kad mama sake tiesa ir tada jai paklusta, t.y jis neturi patirties tai iskur jam zinoti kad tikrai lauke salta? gal ten karsta? sakyti juk daug ka galima taip kad vaikui reikia leisti paciam kuo daugiau visko patirti, tada jam formuosis individualus mastymas, paremtas jo pacio patyrimu, o ne kito nuomone

kaip straipsnyje ir rasoma, nenurodineti vaikui, o sudaryti salygas, kad jis kuo anksciau pats priimtu sprendima

Teisingas straipsnis. Tik visą tai aš kiek anksčiau sužinojau. Sakyk vaikui kad darytų tą ar nedarytų to, nes bus taip ar anaip, jis vistiek tai darys, kol nenukentės ar pan. Daug kartų kartojau savo dukrai, kad nelakstytų laiptais, nes gali pargriūt. Neklausė kol nenugriuvo. Dabar nebelaksto. Tik tiek kad kartais nėra kantrybės laukt kol vaikas, tarkim, pajus kad jam kieme bus šalta. Imi pats ir atneši paltuką iš kambario ir aprengi. Kad tik greičiau būtų.

Ne, nevienodai. Neįmanoma dviejų vaikų lygiai taip pačiai auklėt..