Siekiama išsaugoti seną ir itin retą baltišką avių veislę
(0)
Nedideliame Kęstučio ir Ingos Samušių ūkyje Paliesio kaime, Molėtų rajone, neseniai įvyko jau ne pirmą kartą rengiama avikirpio šventė. Kelintus metus iš eilės rengiamas avių kirpimas čia suvokiamas ir atliekamas ne tik kaip privalomas ūkio darbas, bet ir kaip puiki šventė savo šeimai, draugams, pažįstamiems, bendraminčiams. Jau šeimos tradicija tampančios šventės metu su gausiai susirenkančiais bendraminčiais savo įspūdžiais ir patirtimi dalijasi vilnos velėjai ir kiti besidomintys bei norintys užsiimti šiuo amatu.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia
tik entuziazmo.
Šventę pradėjo ir susirinkusiems žiūrovams pasakojo apie žmonių ir naminių gyvūnų istoriją bei retą Škudžių veislės avių rūšį, jos baltišką etninę kilmę, praktišką prisitaikymą mūsų klimato sąlygomis, vienas iš šventės organizatorių Arūnas Svitojus – energingas ir nenuilstantis Baltijos labdaros fondo direktorius, pats auginantis šias avis.
Apie Škudžių vilną bei jos gaminius kalbėjo ūkio šeimininkė veltinio meistrė Inga Samušienė, jau keletą metų velianti nuostabias šlepetes, riešines, šalikus bei kitus gaminius, ne tik iš šeimos ūkio Škudžių avių vilnos, bet ir iš kitokių rūšių avių vilnų: Lietuvos šiurkščiavilnių, merinosų, islandinių avių ir t.t. Visi turėjo galimybę pačiupinėti šlepetes, suveltas iš Škudžių vilnos.
Šis pavasarinis avikirpis buvo surengtas kartu su neseniai įkurta Lietuvos Škudžių avių augintojų asociacija, vienijančia Škudžių avių veislės augintojus Lietuvoje. Būtent tokios veislės avis jau porą metų augina ir ūkininkaujantys Kęstutis ir Inga Samušiai.
Škudžių avys Baltijos regione (Rytų Prūsijoje, Lietuvos teritorijoje ir kitose Baltijos šalyse) atsirado prieš 4000 metų, o ankstyvieji istoriniai tekstilės radiniai patvirtina, kad tuometinė šios veislės vilna tapati šiandieninei. Nors apie jas Lietuvoje yra labai mažai žinoma, mes, lietuviai, galime teisėtai didžiuodamiesi vadinti Škudes tikrosiomis mūsų krašto gyventojomis. Laikoma, kad tai yra viena iš seniausių (aborigeninių) avių veislių.
Škudžių veislės avys amžių bėgyje nebuvo „gerinamos", jos nebuvo kryžminamos su kitomis veislėmis ir yra išlikusios praktiškai grynakraujėmis. Tad, šios avys turi didžiulę kultūrinę, bei išliekamąją genetinę vertę, kaip viena iš „švariausių“ veislių pasaulyje. Deja, kaip ir šiurkščiavilnėms Pomeranijos avims, joms dėl karų ir žmonių tremties iš jų tėvynės Lietuvos, Rytų Prūsijos ir Pamario grėsė išnykimas, ir tuoj po antrojo pasaulinio karo buvo belikusi tik viena kita avis. Bet, dėka keleto entuziastų avių augintojų ir zoologijos sodų vadovų Vokietijoje, buvo pamažu atkurta gyvybinga populiacija iš išlikusių Škudžių avių rastų ir atgabentų iš Lietuvos ir dar kelių vietų Baltijos regione. Šiandien pasaulyje (Vokietijoje, Olandijoje, Austrijoje, Lenkijoje) jų yra apie 5000, ir vis dėl to, šios veislės avių populiacijai gresia išnykimas.
Tad neseniai įkurtos Lietuvos Škudžių avių augintojų asociacijos svarbiausiais tikslas ir uždavinys yra populiarinti bei išsaugoti šios istorinės, bet jau užmirštos ir išnykusios iš mūsų šalies avių veislės kultūrinę, istorinę, etninę, ekonominę ir mokslinę vertę bei suburti kuo didesnį bendraminčių ratą, norinčių auginti ir tuo prisidėti prie Škudžių veislės avių išsaugojimo. Šiuo metu asociacija vienija 5 šeimas, auginančias Škudžių veislės avis Molėtų, Švenčionių,Trakų, Klaipėdos, Raseinių rajonuose.
„Lietuvos Ūkinių gyvūnų registro duomenimis mūsų šalyje auginama mažiau nei 50 Škudžių veislės avių, tačiau įregistravus šių metų prieauglį, bendras skaičius turėtų padidėti bent iki 70“ – taip mano Lietuvos Škudžių avių augintojų asociacijos pirmininkas ir šios pavasarinio avikirpio šventės vienas iš organizatorių bei ūkio šeimininkas Kęstutis Samušis.
Pagrindinis šios šventės akcentas, žinoma, buvo avių kirpimas – prasidėjęs riestaragio juodo avino Nuodėgulio kirpimu. 83-jų metų molėtiškė Uršulė mokė avių kirpimo rankinėmis žirklėmis paslapčių. O kas norėjo galėjo išbandyti ir modernias elektrines žirkles, nors dėl kirpėjų įgūdžių stokos, kirpimas jomis buvo ne ką greitesnis nei rankinėmis.
Po avikirpio senolė Uršulė visus norinčius mokino dar ir verpimo senoviniu rateliu. Švenčiančiuosius visą laiką viliojo vaišių stalas nukrautas svečių ir dalyvių suvežtomis gėrybėmis: kepta namine duona, naminiais pyragais, vyniotiniais, žuvimi iš pajūrio, gira, Arūno Svitojaus atvežtomis iš Vengrijos lauktuvėmis – Vengrijos vietinių avių sūriu bei vietinių Vengrijos Mangalica kiaulių dešra, šeimininkų K. ir I. Samušių užraugta beržų sula bei naminiu jogurtu.
Pasibaigus avikirpiui, visi pasigardžiuodami ragavo didžiuliame katile ant laužo išvirtą šventinį viralą. Ir bekerpant avis, ir bevalgant viralą labai džiugino ir nuotaiką kėlė Vytauto Musteikio bei Arūno Žalalio dainuotos lietuvių liaudies dainos.
K. ir I. Samušių ūkyje šių metų prieauglis iš 7 ėriavedžių ir vieno veislinio avino yra 11 avinėlių. Reikia paminėti, jog ūkyje gyvenantis avinas Nuodėgulys yra tik vienas iš 4 visoje Lietuvoje esančių ir veislinei reprodukcijai tinkančių Škudžių veislės avinų, nors iš sparčiai augančio prieauglio turėtų išaugti ir daugiau tinkamų veislinių avinų bei avelių. Pilnavertei ir efektyviai Škudžių veislės avių selekcijai Lietuvoje reikėtų įsivežti „šviežio kraujo“ – rengiami planai šiemet, kaip ir pernai vasarą, vėl atsivežti naujų Škudžių avių iš Vokietijos ar kitų šalių, kuriose jos auginamos, juolab susidomėjusių ir norinčių jas auginti kasdien daugėja.