Vienas žymiausių ir kontraversiškiausių pasaulio psichologinių bandymų – „Mažojo Alberto eksperimentas“: kai kūdikiui buvo dirbtinai įvaryta visų pliušinių objektų baimė – kuo tai pasibaigė? (Video) ()
„Mažojo Alberto eksperimento“ metu vaikui dirbtinai buvo įvaryta pliušinių daiktų baimė – bet kam to reikėjo?
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
„Mažojo Alberto eksperimentas“ buvo 1920 m. atliktas tyrimas, kurį atliko garsus psichologas, „biheviorizmo tėvas“ Johnas B. Watsonas.
Iš esmės tai buvo kūdikio, kuris buvo identifikuotas tik kaip „Albertas. B“, elgsenos tyrimas – jo patiriama baimė matant ką nors minkštą, purų ar pliušinį.
Atmetus eksperimento metu eksponuotas nemenkas metodikos problemas ir abejotiną etiką, dėl savo rezultatų ir jo reikšmės psichologijos istorijoje, tyrimas tapo vienu garsiausių ir dažniausiai cituojamų visoje žmogaus psichologijos srityje.
Taigi kaip viskas prasidėjo? Watsoną labai suintrigavo Rusijos tyrėjo Ivano Pavlovo darbas, kuris netyčia aptiko sąlyginio reflekso (Conditioning Theory) teorijos idėją, atlikdamas nesusijusį šunų virškinimo sistemos tyrimą.
Atlikdamas tyrimą, Pavlovas pastebėjo, kad jo tiriamieji šunys pradėdavo seilėtis prieš pateikiant jiems maistą beveik taip, lyg jie žinotų, kad jis bus patiektas.
Pavlovas galiausiai suprato, kad šunys iš tikrųjų seilėjasi, matydami jo asistentus, einančius į kambarį, ir kad šunys pradėjo asistentų pasirodymą sieti su maistu.
Po kelių eksperimentų Pavlovas sugebėjo priversti šunis seilėtis vien tik metronomo tiksėjimu, kuris anksčiau buvo neutralus dirgiklis, be daugelio kitų dirgiklių, todėl jis padarė išvadą, kad atsakas į atsitiktinį dirgiklį gali būti sąlygojamas atsižvelgiant į tinkamas priemones.
Watsonui buvo įdomu, ar žmonėms galima vienodai kaip ir šunims suteikti sąlyginį refleksą (tiesą sakant, vėliau Pavlovas eksperimentavo su našlaičiais vaikais, gaudamas panašius rezultatus); taigi natūraliai, užuot atlikęs eksperimentus, kurie neturėtų jokių galimybių psichologiškai pakenkti vaikui, Watsonas nusprendė eksperimentuoti su kūdikiu.
Eksperimentas buvo atliktas su kūdikiu, nes Watsonas manė, kad jie yra emociškai „tušti lapai“ ir atsižvelgiant į negausų informacijos kiekį, likusį po eksperimento (Watsonas sudegino daugelį savo originalių užrašų prieš mirtį 1958 m.) mažasis Albertas – 8 mėnesių ir 26 dienų amžiaus – buvo „išrinktas“ iš ligoninės, įsikūrusios Džono Hopkinso universiteto teritorijoje.
Už leidimą savo vaikui dalyvauti šiame eksperimente Alberto motinai buvo sumokėta tik vienas JAV doleris (apie 13 USD šiandien).
Be to, buvo pastebėta, kad motina galėjo būti sutikusi tik dėl baimės prarasti darbą, manoma, kad ji dirbo medicinos slaugytoja „Harriet Lane“ neįgaliųjų vaikų namuose susijusiuose su Johno Hopkinso universitetu.
Remiantis originaliu straipsniu, Albertas buvo pasirinktas dėl nepaprastai ramaus temperamento su Watsonu ir jo absolvente (ir meiluže) Roslie Raynor, apibūdinusia kūdikį kaip visiškai „tvirtą ir neemocionalų“, kuris labai retai verkė.
Tęsinys kitame puslapyje:
Po atrankos, Albertui Watsono „kūdikių laboratorijoje“ buvo atlikta daugybė bandymų, kad būtų nustatyta jo pradinė reakcija į daugelį dirgiklių. Atliekant daugybę eksperimentų, Albertas buvo veikiamas balta laboratorine žiurke, triušiu, beždžione ir kažkodėl degančiu laikraščiu, iš kurių nė vienas nesukėlė didesnės Alberto reakcijos.
Galų gale, Watsonas, prieš tęsdamas eksperimentą, sulaukė kol Albertui bus 11 mėnesių ir 3 dienos. Tada jis padovanojo Albertui švelnią pūkuotą baltą laboratorinę žiurkę.
Kaip ir tikėjosi Watsonas, Albertas siekė paglostyti savo naują pūkuotą kompanioną. Tuo metu Watsonas plaktuku smogė į paslėptą 123 cm ilgio ir 2 cm skersmens plieninį strypą tiesiai už kūdikio, sukeldamas garsų skambesį, dėl kurio Albertas pradėjo verkiti.
Watsonas pakartojo šį eksperimentą kelis kartus, kol galų gale vien tik žiurkės žvilgsnio pakako priversti Albertą (iš pažiūros) išsigąsti ir bandyti nušliaužti tolyn.
Problema buvo ta, kad, Watsonui tęsiant bandymus, Albertas pradėjo bijoti visko kas turi kailį, įskaitant triušius, šunis ir net vyrus su puria balta barzda. Dar blogiau, kad Watsonas nesivargino desensibilizuoti (sumažinti poveikį) vaiko, kai Albertas galiausiai buvo paleistas iš ligoninės.
Taigi, ar Albertas užaugo su kailių ir barzdų fobija? Tai nėra žinoma, kaip ir tikroji vaiko tapatybė. Tyrėjai įtaria du galimus vardus pagal tai, kiek mažai informacijos yra apie eksperimentą – Douglasą Merrite'ą ir Williamą Bargerį.
Tiek Merrite, tiek Barger buvimas Albertu yra labai tikėtinas, nes jie gimė per dieną vienas nuo kito toje pačioje ligoninėje, iš kurios buvo pasirinktas Albertas, ir abu turėjo motinas, kurios buvo slaugytojos šioje ligoninėje.
Vis dėlto, kai kurie tyrinėtojai linkę manyti, kad mažasis Albertas iš tikrųjų buvo Williamas Bargeris. Skirtingai nuo Merrite, Bargeris buvo apibūdintas kaip puikios sveikatos kūdikis, kuris atitinka Watsono apibūdinimą.
Bargerio medicininiai įrašai taip pat rodo, kad jis buvo sveiko svorio, o Merrite buvo per mažo svorio, o pastarais faktas visiškai netinka žinomiems Alberto vaizdams (ir vaizdo įrašams), kuriuose matomas apkūnus kūdikis. Galiausiai buvo atrasta, kad Bargerio antrasis vardas iš tikrųjų buvo Albertas , o tai gali paaiškinti, kaip Watsonas sugalvojo vardą „Albert B“.
Merrite buvo labai liguistas kūdikis, kuris siaubingai kentėjo nuo hidrocefalijos (skysčio smegenyse); būklės, kuri galiausiai pareikalavo jo gyvybės sulaukus vos 6 metų.
Bargeris gyveno daug laimingiau nei Merrite, sulaukė 87 metų ir, pasak draugų ir šeimos, jis buvo malonus žmogus, gyvenęs visavertį gyvenimą, nors, kaip teigiama, vengė šunų.
