Daugelis mūsų veikiausiai yra patyrę déjà vu – tą jausmą, kai nauji įvykiai atrodo pažįstami ir tarytum jau patirti. Ar šis reiškinys gali būti smegenų „trumpasis jungimas“?

Palaukite, ar aš čia jau buvau? Ar aš kažkada praeityje stovėjau šioje konkrečioje vietoje ir girdėjau, kaip man sakomi lygiai tokie patys žodžiai? Juk aš mačiau, kaip visiškai tokia pati katė prabėga lygiai tokiu pačiu koridoriumi? Kartais, kai atsiduriame naujoje vietoje arba aplink mus vyksta nauji dalykai, apima tas baugiai keistas jausmas, kad visa tai vyksta jau nebe pirmą kartą. Štai tada ir kyla minėtieji klausimai. Šis pojūtis vadinamas déjà vu – tai prancūziškas posakis, reiškiantis „jau matyta“. Bet kas iš tiesų yra déjà vu ir ar gali mokslas paaiškinti šį reiškinį? Apie tai rašo scientificamerican.com.

Déjà vu atrodo tarsi „klaida Matricoje“

Yra manančių, kad déjà vu – ženklas, jog prisimename ankstesnių gyvenimų patirtį. Skamba baugiai!

Carrie-Anne Moss „Matricos“ („The Matrix“) trilogijoje vaidinama Trinity mums (ir Neo, kurį vaidina Keanu Reevesas) pasakoja, kad déjà vu yra „klaida Matricoje“ – simuliuojamoje realybėje, neleidžiančioje žmonėms suvokti, jog pasaulį iš tiesų užvaldė išmanios mašinos. Toks paaiškinimas puikiai tinka mokslinės fantastikos kūriniui, bet jokio mokslinio supratimo apie reiškinį nesuteikia.

Déjà vu jausmą mes siejame su paslaptimis ir netgi su paranormaliais reiškiniais, nes jis užplūsta staiga, būna trumpalaikis ir dažniausiai netikėtas. Dėl tų pačių dalykų, dėl kurių déjà vu mums kelia smalsumą, šį reiškinį yra sudėtinga tyrinėti. Tačiau mokslininkai mėgina pasitelkti tokias gudrybes kaip hipnozė ir virtualioji realybė.

Déjà vu gali būti atminties reiškinys

Mokslininkai bandė déjà vu reiškinį veiksmingai atkurti laboratorijoje. 2006-aisiais „Leeds Memory Group“ atliko tyrimą: mokslininkai iš pradžių sukūrė pacientų, kuriems taikomą hipnozė, prisiminimą. Tai daugiausia buvo kažkas nesudėtingo, pavyzdžiui, žaidžiamas žaidimas arba žiūrėjimas į atspausdintą tam tikros spalvos žodį. Tada skirtingų grupių pacientams buvo nurodyta tą prisiminimą arba užmiršti, arba prisiminti, kad tai vėliau, susidūrus su tuo žaidimu arba žodžiu, paskatintų déjà vu pojūtį.

Kiti mokslininkai bandė sukelti déjà vu pasitelkdami virtualiąją realybę. Vienas tyrimas nustatė, kad tyrimo dalyviai nurodė patyrę déjà vu žaisdami virtualiosios realybės vaizdo žaidimą „Sims“, kai viena scena buvo sąmoningai sukurta taip, jog jos išsidėstymas sietųsi su kita scena. Pavyzdžiui, visi krūmai virtualiame sode buvo pakeisti taip pat išsidėsčiusiomis šiukšlių krūvomis – taip sukurta šiukšlyno schema.

Šie eksperimentai paskatino mokslininkus galvoti, kad déjà vu gali būti atminties reiškinys. Susiduriame su situacija, panašia į realų prisiminimą, bet negalime to prisiminimo pilnai atkurti. Tad mūsų smegenys atpažįsta panašumus tarp mūsų dabartinės patirties ir to, ką patyrėme praeityje. Mus apima pažįstamumo jausmas, kurio negalime aiškiai apibrėžti.

Be šio bendro pobūdžio paaiškinimo egzistuoja ir daugybė teorijų, mėginančių paaiškinti, kodėl tokiu būdu mūsų prisiminimai gali sutrikti. Yra teigiančių, kad tai galima palyginti su trumpuoju jungimu mūsų smegenyse, skatinančiu ilgalaikės ir trumpalaikės atminties susipriešinimą: nauja priimama informacija keliauja tiesiai į ilgalaikę atmintį užuot stabtelėjusi trumpalaikėje atmintyje. Taip pat yra manančių, kad tai susiję su tam tikra smegenų žievės dalimi – smegenų sritimi, duodančia ženklą, jog kažkas atrodo pažįstama: ji gali kažkokiu būdu būti sužadinta, nors nėra tą patvirtinančių prisiminimų.

Kita teorija teigia, kad déjà vu siejasi su apgaulingais prisiminimais – tokiais prisiminimais, kurie atrodo tikri, nors iš tiesų tokie nėra. Ši déjà vu forma panaši į jausmą, kai nepavyksta nuo sapno atskirti kažko, kas nutiko iš tiesų. Visgi mokslininkai pradeda atmesti šią teoriją.

Viename tyrime buvo pasitelkta funkcinio magnetinio rezonanso tomografija: nuskenuoti 21 tyrimo dalyvio smegenys, kai jie patyrė savotišką laboratorijoje sukeltą déjà vu. Įdomu tai, kad smegenų sritys, susijusios su atmintimi, pavyzdžiui, hipokampas, nebuvo suaktyvintos, kaip būtų galima numanyti, jei pojūtis būtų susijęs su apgaulingais atsiminimais. Tačiau mokslininkai nustatė, kad buvo suaktyvintos už sprendimų priėmimą atsakingos smegenų sritys. Mokslininkai šį rezultatą interpretuoja taip: déjà vu iš tiesų gali būti mūsų smegenų atliekamo konflikto sprendimo rezultatas. Kitaip tariant, mūsų smegenys peržvelgia ir tikrina mūsų prisiminimus, ieškodamos bent menkiausio konflikto tarp to, ką mes manome patyrę, ir to, kas iš tiesų mums yra nutikę.

Jauniems pasitaiko dažniau

Priešingai nei kiti atminties sutrikimai, déjà vu dažniau pasitaiko jauniems žmonėms – pirmieji atvejai fiksuojami maždaug 6-10 metų vaikams, o dažniausiai deja vu kamuoja 15-25 metų žmones, rašo BBC.

Anot profesoriaus Alano Browno iš South Methodist universiteto Dalase (JAV), žmonėms senstant ir vykstant pokyčiams smegenyse, déjà vu efektas pasikartoja vis rečiau, tuo tarpu kitos neurologinės problemos su amžiumi ima kamuoti vis dažniau.

Komentarai (4)