Viduryje Amerikos surastas įspūdingas artefaktas: jei pasiteisins hipotezė, tai būtų sensacija (Foto, Video) ()
Le Floro apygardoje netoli Heavnerio miestelyje Oklahomoje, neturinčiame priėjimo jokio tiesioginio prie vandenyno, yra didelis smiltainio gabalas su iškaltomis runomis – kurios, kai kurių manymu, datuojamos 600–800 m. ir čia buvo paliktos vikingų.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
XX a. trečiajame dešimtmetyje apie milžinišką smiltainį sužinojo Heavnerio vietinė gyventoja Gloria Farley, dirbusi Smitsono institute. Nuo tada ji didžiąją savo gyvenimo dalį praleido tyrinėdama akmenį ir įtikinėdama kitus toliau jį tyrinėti.
„[G.Farley] teigia, kad apie tai dar aštuntajame XIX a. dešimtmetyje buvo vienas pranešimas, kas, manau, yra įmanoma, tačiau pačių to įrodymų nemačiau“, – pokalbyje su „YouTube“ laidų autoriumi ir norvegų mitologijos bei kalbos ekspertu Jacksonu Crawfordu teigė Upsalos universiteto (Švedija) skandinavų kalbų profesorius Henrikas Williamsas.
„Ji taip pat tvirtina, kad […] tuometinė vietinė gentis čokitai [...] pamatė šį užrašą ketvirtajame XIX a. dešimtmetyje.“, – pridūrė jis, nors pareiškė abejojantis, ar tam yra įrodymų.
Manoma, kad runas didelėje 3 metrų pločio ir 3,7 metrų aukščio plokštėje iškalė Amerikos indėnai. Tačiau G.Farley manė, kad ant akmens pavaizduoti Šiaurės Europos, Didžiosios Britanijos, Skandinavijos ir Islandijos tautų iki XVII a. naudotos runų abėcėlės ženklai.
Pirma buvo manoma, kad ant akmens buvo užrašyta „gnomedal“, o žodžiai „Gnome“ ir „dal“ buvo verčiami kaip „saulės laikrodžio slėnis“ arba „paminklo slėnis“. Vėliau buvo interpretuota, kad čia parašyta „glomedal“ – arba „Glome slėnis“ – kaip kieno nors, vardu Glome, pretenzija į šias žemes.
G.Farley manė, kad runas keliaudami per Oklahomą galėjo palikti vikingai.
„Tuomet žemynas buvo nusėtas spindinčiais greitkeliais: upių sistema. Tyrinėtojams būtų užtekę tik sekti pakrančių linijomis ir rasti didelių ir mažų upių žiotis, – knygoje rašė ji. – Laivų locmanai, apiplaukę Floridos pusiasalį ir įplaukę į Meksikos įlanką, būtų aptikę Misisipės upę ir kitus mažesnius upelius. Tyrinėtojai, plaukę šiomis upėmis, turėjo palikti kokių nors savo plaukimo pėdsakų“.
Tačiau nepaisant paieškų, vikingų veiklos įrodymų Oklahomoje – centrinėje JAV dalyje – nerasta. Be to, vikingai nebuvo linkę bet kur palikinėti runų akmenis.
„Neturime jokių pavyzdžių, kad žmonės tai būtų darę senuoju Futharku (viena iš kelių runų raštų sistemų, lrytas.lt past.), ir jie reti net čia, namuose, – Oklahomos naujienų leidiniui „Times Record“ sakė H.Williamas. – Švedija ir Norvegija yra vienintelės šalys, turinčios runų akmenis iš šio laikotarpio. Danija jų neturi. Islandijoje ir Grenlandijoje nėra vikingų ar ankstesnių užrašų. Taigi, nuo Švedijos iki Heavenerio – didelis šuolis“.
Kiti runas nagrinėjantys archeologai padarė išvadą, kad jos greičiausiai yra šiuolaikinis kūrinys.
Remdamasis tuo, kad nerasta jokių įrodymų apie vikingus šiame regione, o runų užrašai senąja norvegų kalba yra reti, vienas archeologas padarė išvadą, kad „kol nebus sukurtas būdas tiesiogiai datuoti užrašą, praktiškai visi įrodymai rodo, kad šis akmuo nėra vikingų artefaktas“.
Neatrodo, kad runos yra vikingiškos kilmės – tačiau kadangi tuo metu toje vietovėje buvo labai mažai skandinavų ar kitų runas galinčių išmanyti žmonių, H.Williamsui neaišku, kaip jos galėtų būti šiuolaikinis (bent jau iki 1920 m.) kūrinys.
„Todėl vis labiau linkstu prie teorijos, kad tai tikriausiai iškalė marsiečiai, – juokaudamas sako jis, – nes tai nepaaiškinama kaip senovinis runų akmuo, bet taip pat labai sunku paaiškinti ir kaip šiuolaikinį“.
Leidinyje „Epigraphic Society Occasional Publications“ ankstyvųjų viduramžių tyrinėtojas Lyle L.Tompsenas skelbia savo idėją.
„Ką galime pasakyti apie šį Heavenerio runų akmens raižytoją? Greičiausiai jis buvo iš tų žmonių, kurie dar visai neseniai pradėjo ieškoti savo tapatybės ir atkurti savo istoriją. Galbūt jis buvo išdidus intelektualas, tikėjęs, kad jo protėvių rašytinė kalba yra svarbi, ir ją vartodamas jis tapatino save su jais. Jis norėjo sukurti ženklą, kuris būtų matomas iš tolo ir kuris žymėtų kažką jam svarbaus, galbūt teritorijos ženklą“, – rašo L.S.Tompsenas.
„Kiekvienas, pamatęs šį akmenį, suprastų, kad čia gyveno norvegas. Ir, tikėtina, kad iškalęs senovines raides – o ne šiuolaikines – jis su malonumu šypsojosi, kaip tai darytų pomėgiu pokštams garsėjantys skandinavai, suprasdamas, kad niekas tikrai nesužinos, ar tai padarė jis, ar vikingas“, – teigia jis.
Parengta pagal „IFL Science“.
