Šis straipsnis yra apie valstybę, kuri dėl tam tikrų priežasčių nesugebėjo sudaryti kokybiškų karinių-politinių aljansų, todėl turėjo savarankiškai ginti savo teisę egzistuoti.

Šiandien mes kalbame apie Vietnamą. Šalis, kurios gyvenimas XX a pavirto tikru pragaru. Vietnamiečiai kovojo su Prancūzija (galinga kolonijine imperija XX a. viduryje), JAV ir Kinija.

Sunku įsivaizduoti, bet kovojant su šiais galingais varžovais Vietnamas ne tik išgyveno, bet iš mūšio išėjo išdidžiai pakelta galva ir net pretenzijomis į regiono lyderystę.

2022 m. Vietnamas yra 35-oji pasaulio ekonomika, kurio metinis BVP augimas siekia 8 %. Nors pagal BVP vienam gyventojui 98 mln. gyventojų turinčios šalies padėtis yra prastesnė (112 vieta), ji vis tiek lenkia daug pasaualio šalių.

Nors pagal žmogaus išsivystymo indeksą Vietnamas užima 115 vietą pasaulyje, jis yra aukščiau už beveik visas kaimynines šalis, išskyrus Tailandą. Taigi ši nuo mūsų nutolusi Rytų Azijos šalis nepirmauja visuose įmanomuose reitinguose, bet ir neatsilieka, o įvertinus, kas buvo jos priešininkas vos prieš kelias dešimtis metų, pats Vietnamo egzistavimo pasaulio žemėlapyje faktas gali būti laikomas sėkme.

Pradžia. Antikolonijinis karas prieš Prancūziją

Kai 1945 m. rugsėjo 2 d. visa žmonija džiaugėsi Antrojo pasaulinio karo pabaiga, vietnamiečiams visi išbandymai tik prasidėjo. Pasipriešinimo judėjimą prieš japonus, okupavusius šalį Antrojo pasaulinio karo metais, suformavo Ho Ši Mino vadovaujami komunistai. Ji buvo vadinama Vietnamo nepriklausomybės lyga – Vietminu.

Vietmino vadovai derino savo veiksmus su sąjungininkais, o Japonijos pasidavimo dieną paskelbė Vietnamo, kuris nuo 1884 m. buvo Prancūzijos kolonija, nepriklausomybę. Tai reiškia, kad vietminai nenorėjo, kad į šalį grįžtų prancūzų kolonistai. Po devynių dienų prasidėjo susirėmimai tarp britų ir prancūzų kariuomenės bei Vietnamo milicijos.

Pažymėtina, kad Antrojo pasaulinio karo metais Vietnamas, analogiškai su daugeliu kitų šalių (Austrija, Korėja), buvo suskirstytas į okupacines zonas, o tai yra dėl to, kad skirtingas šalies dalis išlaisvino skirtingos valstybės.

Taigi teritorijos, esančios į šiaurę nuo 17-osios lygiagretės, pateko į Kinijos Respublikos generalisimo Čiang Kai Šeko kariuomenės kontrolę. Teritorijas į pietus nuo 17-osios lygiagretės kontroliavo britų pajėgos, vadovaujamos admirolo Lewiso Mountbatteno.

Vietnamo Demokratinės Respublikos (Šiaurės Vientamo) vyriausybė, kurią paskelbė Vietminas, buvo įsikūrusi Hanojuje, Kinijos kariuomenės atsakomybės zonoje.

Prancūzija 1946 m. ​​kovo 6 d. pripažino šalies nepriklausomybę, tačiau kaip Indokinijos konfederacijos (proprancūziškas integracijos subjektas) dalimi, o prancūzų ir britų kariai kontroliavo britišką Vietnamo dalį ir tik retkarčiais pasitaikydavo susirėmimų su Vietmino atstovais.

O po britų ir kinų karių išvedimo iš Vietnamo 1946 m., Prancūzijos ekspedicinės pajėgos užėmė visą šalį. Tuo metu Vietnamo atstovai Paryžiuje derėjosi su Prancūzijos vyriausybe, tačiau jiems nepavyko. Prancūzija sutiko tik su „netikra“ Vietnamo nepriklausomybe kaip Indokinijos konfederacijos dalimi, o tai nepatenkino pasipriešinimo judėjimo lyderių. 1946 metų gruodžio 19 dieną Vietminas pradėjo visavertį partizaninį karą prieš prancūzus.

Po trejus metus trukusių nesėkmingų bandymų stabilizuoti situaciją į valdžią Vietname grįžo imperatorius Bo Di – marionetinis Vietnamo lyderis Japonijos okupacijos metu (!). Tai lėmė staigų Vietmino populiarumo padidėjimą tarp vietos gyventojų. Į jo gretas pradėti masiškai verbuoti paprasti valstiečiai. Šiai jau pilnavertei armijai vadovavo talentingas karo vadas Ngujenas Ziapas. Jis ir jo karininkai dalyvavo kariniuose mokymuose komunistinėje Kinijos Liaudies Respublikoje (KLR), o vietminai iš SSRS gavo ginklų, ypač aukštos kokybės oro gynybos ir artilerijos.

Vietoj to, Prancūzijos ekspedicines pajėgas sudarė nedidelis skaičius Europos savanorių iš Prancūzijos svetimšalių legiono ir samdinių iš prancūzų kolonijų arabų šalyse, Afrikoje ir... Indokinijoje. Prancūzija sąmoningai vengė sutelkti savo piliečius, kad išvengtų viešų protestų. Padėtis demokratinėje šalyje buvo įtempta. Kairiosios jėgos išsklaidė prieškarines nuotaikas, vadino šį karą nešvariu verslu. Dėl to jis tapo pernelyg nepopuliarus tarp paprastų prancūzų, o mobilizacija galėjo sukelti socialinius neramumus. Taigi abiejų priešo pusių motyvacija buvo diametraliai priešingo lygio.

Ziapas sėkmingai išnaudojo visus savo kariuomenės privalumus ir prancūzų ekspedicinių pajėgų trūkumus. Džiunglės ir pelkės panaikino tankų pranašumą prancūzams, o jose buvo patogu slėpti ginklus ir oro gynybos įrangą.

Akivaizdu, kad beveik 100 procentų gyventojų remiamoje liaudies armijoje problemų dėl orientavimosi ir žvalgybos nebuvo. Nors pirmuosiuose susidūrimuose Vietmino pralaimėjimai prancūzus pranoko dešimt kartų, vėliau Ziapas situaciją pataisė ir per 5 kovos metus okupacinės pajėgos buvo nugalėtos.

Viskas baigėsi tragedija (prancūzų požiūriu) mūšyje prie Dien Bien Phu miesto (1954 m. kovo 13 d. – gegužės 7 d.). Tai kruviniausias Prancūzijos kariuomenės mūšis nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Šiame mieste ekspedicinės pajėgos buvo apsuptos ir sumuštos Vietmino pajėgų. Prancūzijos valdžios raginimai suteikti karinę pagalbą iš JAV ir JK buvo ignoruojami. Tai galiausiai privertė Paryžių derėtis Ženevoje, dalyvaujant tarpininkams iš SSRS ir Didžiosios Britanijos.

Prancūzija išvedė savo kariuomenę iš Vietnamo ir pripažino Vietnamo Demokratinę Respubliką, tačiau Pietų Vietnamas (Vietnamo Respublika), anksčiau pripažintas Paryžiaus, toliau egzistavo (buvusi britų okupacinė zona į pietus nuo 17 lygiagretės). Šis, atrodytų, kompromisinis sprendimas tapo priežastimi kitam dvidešimt metų trunkančiam karui pusiasalyje.

Prancūzijos ekspedicinių pajėgų nuostoliai:

• 75 381 žuvęs arba dingęs be žinios;
• 34 127 sužeisti;
• 40 000 paimta į nelaisvę.

Vietminas prarado 170 000-300 000 kovotojų.

Civilių nuostoliai svyruoja nuo 125 000 iki 400 000.

2 veiksmas. Kova su stipriausia pasaulio armija

Šiaurės Vietnamas nesutiko su Pietų Vietnamo praradimu ir sutelkė dėmesį į ir taip silpnos Pietų Vietnamo vyriausybės destabilizavimą.

1960 m. tam buvo sukurtas Vietnamo nacionalinis išsivadavimo frontas – Vietkongas. Nuo 1955 metų Amerikos karo „patarėjai“ buvo dislokuoti Pietų Vietname (skaičius siekė apie 23 000). 1961 m. Vašingtonas nusprendė padaryti viską, kad išlaikytų demokratinę Pietų Vietnamo vyriausybę. Iš esmės JAV nusprendė viena sunaikinti Vietkongo pajėgas. Tai turėjo parodyti visam pasauliui, kad yra nustatytos ribos tarp komunizmo ir laisvojo pasaulio.

Atitinkamai SSRS tapo principu įrodyti priešingai. Juolab, kad Kremliaus naudai suvaidino jau sėkmingos vietminų kovos su prancūzais faktas. Žinoma, neteisinga lyginti Prancūzijos ekspedicinių pajėgų ir Amerikos karinės mašinos pajėgas.

Nuo 1965 m. JAV pradėjo smarkiai didinti savo karinį kontingentą šalyje, mainais į Šiaurės Vietnamą upėmis, dažnai kartu su karo instruktoriais, liejosi sovietų ginklai.

1969 metais amerikiečių karinis kontingentas šalyje jau siekė 500 000 karių. Vašingtonas siekė bet kokiomis priemonėmis laimėti šį karą. Į mūšį buvo mesti visi turimi technologiniai pasiekimai, masiškai naudojama aviacija, kuri bombardavo potencialias Vietkongo pajėgų bazes, kariškiai gavo leidimą naudoti napalmą, herbicidus ir defoliantus, taip pat bombardavo Vietkongo mokymo ir aprūpinimo bazes  kaimynėse šalyse (Kambodžoje ir Laose).

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai ()