Radiacija kerta per smegenis, o vadai – visiškai girti. Tai ne kinas. Tai tikras pragaras ()
Prieš 40 metų.
© stop kadras |https://www.youtube.com/watch?v=ujfC0NgdU48&t=442s
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Prieš 40 metų, 1986 m. balandžio 26 d., Černobylio atominėje elektrinėje (AE) įvyko branduolinio reaktoriaus sprogimas. Tik gegužės 10 d. pavyko galutinai užgesinti gaisrą. Radiacijos debesies plitimas buvo tragiškas – nuodingi krituliai krito Rusijoje, Baltarusijoje, Švedijoje, Norvegijoje... Palyginimui, 2011 m. Fukušimos AE katastrofa buvo dešimt kartų silpnesnė.
Apie 600 000 žmonių iš visos Sovietų Sąjungos buvo išsiųsti į Černobylį likviduoti katastrofos pasekmių. Tarp jų buvo ir 6 000 latvių. SSRS vadovybė neturėjo jokio aiškaus plano, kaip suvaldyti nelaimę, todėl iš pradžių visi faktai buvo slepiami. Vienas iš išsiųstųjų – gydytojas Jānis Ozols, buvęs chirurgas, vėliau tapęs psichoterapeutu. Jis visą gyvenimą kovojo su tragedijos pasekmėmis savo sveikatai. Pateikiame pokalbį su Jāniu Ozolu.
– Kaip patekote į Černobylį? Ar gavote šaukimą?
– Labai paprastai. Buvau Rygos medicinos instituto darbuotojas, dirbau „Gaiļezers“ ligoninėje. Kartu buvau ir sovietų armijos atsargos karininkas. 1986 m. gegužės 8 d. mane iškvietė iš instituto ir liepė skubiai prisistatyti į karinį komisariatą. Ten sužinojau, kad esu pašauktas 45 dienų kariniams mokymams. Turėjau vykti į dalinį Sužiuose, kur buvo dislokuotas civilinės saugos pulkas, skirtas Rygos gelbėjimui karo atveju. Man iškart tapo aišku: jei kils karas, visos viltys guls ant civilių pečių, nes kadriniai karininkai buvo visiškai bejėgiai srityse, kurioms tariamai vadovavo. Černobylis mano prognozes patvirtino šimtu procentų. Net nespėjau pranešti šeimai, kur išvykstu.
|
– Jus išvežė iškart?
– Spėjau pasiimti tik dantų šepetėlį. Iš pradžių niekas nesakė, kur veža. Kitą rytą mus nuvežė į rampą Grīziņkalnse ir suvarė į prekinius vagonus (vadinamuosius „galvijų vagonus“). Mūsų grupėje buvo pusantro tūkstančio žmonių, tarp jų – daugiau nei 30 gydytojų. Vėlyvą gegužės 9-osios vakarą už tvorų girdėjosi verkiančios žmonos ir vaikai, mus saugojo čekistai (VSD/KGB kariuomenė). Mano tėvas, buvęs Latvijos legiono karys, taip pat atėjo atsisveikinti.
– Ką turėjote daryti Černobylyje?
– Kelionė truko apie tris dienas. Mus nuvežė į mišką už 30 km zonos ribų, bet ten radiacija buvo per didelė, tad teko keltis kitur. Karininkai buvo girti, nesuprato, ką daryti. Aš gavau vietą palapinėje, bet dauguma žmonių gulėjo tiesiog ant žemės. Antrą rytą išėjęs iš palapinės sutikau liūdną, aukštą vyrą – Valdį Zatlerį (būsimą Latvijos prezidentą). Jis atvažiavo kitu traukiniu. Kaip gera buvo pamatyti pažįstamą veidą! Zatleris šaukė iš džiaugsmo. Niekada vėliau nemačiau žmogaus, kuris taip nuoširdžiai džiaugtųsi mane matydamas.
Vėliau apsigyvenome palapinėse 30 km zonoje. Atvyko ugniagesių automobiliai, plovė namų stogus. Mes kastuvais skutome viršutinį žemės sluoksnį (apie 5 cm), kur spinduliuotė buvo didžiausia. Tą žemę vežė į specialius sąvartynus – „kapinynus“.
– Kokia buvo to prasmė?
– Sovietų armijos taisyklėse tai vadinta „deaktyvavimu“. Visur kabojo užrašai rusų kalba: „Ant kelkraščio važiuoti draudžiama“. Su mumis elgėsi kaip su eiliniais kareiviais, valgėme iš metalinių katiliukų. Tik po kelių savaičių atsirado galimybė nusiprausti. Pradėjo važinėti „autoparduotuvės“, kuriose buvo galima gauti odekolonų „Troinoi“ ir „Šipr“. Alkoholio beveik nebuvo, tad gerdavome juos, nes tikėjome, kad spiritas blokuoja radiaciją. Gerdavo viską – net priemones po skutimosi. Teko ragauti ir ukrainietiškos naminės degtinės („gorilkos“). Kai kurie vietiniai gyventojai liko savo namuose, jie džiaugėsi galėdami pavaišinti kareivius.
– Tiek daug žmonių mirė nuo radiacijos...
– Kartą sutikau vieną „černobyliečių“ organizacijos aktyvistą, jis sakė, kad gyvų liko tik trečdalis. Gavau savo dozę ir aš. Tuometinis gydymas nedavė jokių rezultatų. Galvą skaudėjo siaubingai. 1990 m. viena gydytoja atliko akupunktūrą, ir nuo to laiko tas baisus skausmas negrįžo.
Radiacija veikia nepastebimai. Ji kerta per imuninę sistemą, kepenis, kraujagysles. Per pastaruosius 40 metų man nė karto nebuvo pakilusi temperatūra (organizmas nebekovoja). Šiandien esu neįgalus žmogus, mano diagnozių sąrašas ilgas kaip A4 lapas, kasdien kenčiu stiprius kaulų skausmus. Bet vis dar dirbu: chirurgu būti nebegaliu, tad persikvalifikavau į psichoterapeutą.
– Ar norėtumėte vėl nuvykti į Černobylį?
– Ne. Nors būtų įdomu pamatyti, kaip viskas pasikeitė, nusprendžiau baigti šią savo misiją. Nenoriu to prisiminti. Man siūlė rašyti knygą – atsisakiau. Žiūriu į savo likimo brolius: jie gyvena iš menkų pensijų, beveik visi neįgalūs, jiems labai sunku.
