Du bičiuliai metalo detektoriumi saloje rado beveik 1 toną sveriantį monetų lobį (Video)
(6)
Kas ieško, tas randa. Laiko patikrinta taisyklė galioja ne tik profesionaliems povandeninių lobių ieškotojams, bet ir sausumos gelmių mėgėjams – paprastiems savamoksliams mirtingiesiems, kuriems yra šovę į galvą įsigyti metalo detektorių. Tiesa, reikia pasiutusios kantrybės. Pasiutusios. Net 30 metų lobio ieškojusiems ir nieko doro neradusiems dviem britams už pastangas aitvarai atlygino su kaupu: vyrai metalo ieškikliu praėjusią savaitę rado neįtikėtiną – net ¾ tonos sveriantį – keltiškų monetų lobį.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia
tik entuziazmo.
70-metis Regas Mydas (Reg Mead) ir į penktąją dešimtį įžengęs pasienio muitinės pareigūnas Ričardas Mailzas (Richard Miles) tą pačią teritoriją savamoksliškai kasinėjo ne vieną ir ne du dešimtmečius, kol pagaliau rado tikrą sidabrinių monetų gyslą. Kasinėjimų entuziastai iškasė didžiausią keltiškų monetų lobį, kokį tik yra pavykę kada nors rasti.
Iš viso lobyje – apie 30-50 tūkst. monetų. Kiekvienos iš jų vertė dabar siekia apie 200 svarų (800-900 Lt). Nesunku paskaičiuoti, jog vyrų rastas turtas vertas 24-40 mln. litų. Manoma, kad monetos nukaldintos maždaug I a. pr. Kr. ir po kurio laiko buvo užkastos vieno metro gylyje – dabar virš lobio stovi šioje teritorijoje gyvenančio vieno Džersio ūkininko tvora.
Prieš 2 tūkst. metų į Normandų salas (jose įspūdingų lobių teberandama ir šiandien) plūdo nuo romėnų sprunkantys pabėgėliai iš dabartinių Šiaurės Prancūzijos teritorijų. Julijaus Cezario legionams artinantis, didžiulį lobį viena keltų gentis – koriosolitai (Coriosolitae) – užkasė po žeme, tikėdamasi, jog priešui praėjus, jį bus galima išsikasti. Tačiau viskas susiklostė taip, kad monetos (kiekviena iš jų buvo įvilkta į molį – todėl radinys ir sveria beveik toną) ten taip ir išgulėjo porą tūkstančių metų, pakol jų ramybės prieš savaitę nesudrumstė du atkaklūs lobių ieškotojai iš Didžiosios Britanijos.
R. Mydas ir R. Mailzas toje teritorijoje lobį įtarė esant jau prieš 30 metų, kai nugirdo kalbas, jog vietos fermeris savo žemėse yra radęs keletą senovinių sidabrinių. Po daugybės nesėkmingų mėginimų šių metų vasarį tandemas atkasė 120 monetų lobį, kuris, kaip paaiškėjo, tebuvo nepalyginamai didesnio lobio pranašas.
„Ričardas rado pirmą monetą ir mes baisiausiai apsidžiaugėm, - prisiminimais dalijasi Džersio saloje (viena iš dviejų didžiųjų Normandų salų) su žmona Rut (Ruth) gyvenantis garbaus amžiaus R. Mydas.
Tikėdamiesi stambesnio lobio, vyrai paieškose nusprendė panaudoti galingą metalo detektorių. Praėjusią savaitę jų idėja ir investicijos atsipirko su kaupu.
„Detektorius pradėjo skleisti labai intensyvų garsą, - pasakoja R. Mydas. – Tad mes tučtuojau susisiekėme su profesionaliais archeologais. Jie pradėjo kasinėjimus. Negalėjome patikėti, kiek daug ten buvo monetų. Visos jos gulėjo vienoje krūvoje. Tokių dalykų ieškau nuo 1959 m. ir nebuvau radęs nieko panašaus. Tą teritoriją naršėme apie 30 metų.“
Radimvietę archeologai atsargiai kasinėjo keturias dienas, o paskui lobį iškėlė kranu.
„Dabar aš esu absoliučiai priblokštas, - pridūrė R. Mydas - Rasti paprasčiausią puodynę senovinių monetų pavyksta ne daugiau kaip sykį per visą gyvenimą. Bet kad rastum dar ir antrą lobį – ir dar tokį didelį, kad jam iškelti reikia krano, nesu drįsęs nė pasvajoti.“
Kokioje tiksliai vietoje surastas lobis, laikoma paslaptyje.
Džersio salos paveldo muziejaus darbuotojas Nilas Mareris (Neil Mahrer), padėjęs iškasti senovinius pinigus, patvirtino, jog tai yra didžiausias keltiškų monetų lobis iš visų iki šiol rastų. Ankstesnis lobis-rekordininkas buvo atkastas 1935 m. La Markandjė (La Marquanderie) vietovėje, taip pat Džersio saloje. Ten buvo rasta daugiau kaip 11 tūkst. monetų. Ką tik atrasto lobio kiekviena iš monetų sveria tiek, kiek ir 50 pensų moneta.
„Visos monetos yra sidabrinės, - pabrėžė N. Mareris. – Visų jų averse vaizduojama žmogaus ar dievo galva, reverse – žirgas ar kas nors kita. Monetos pasidengusios žalsvomis korozinėmis medžiagomis, nes sidabras susimaišęs su variu, o varis korozijai neatsparus. Tačiau monetas įmanoma nuvalyti – jos bus geros būklės.“
„Radinys yra nepaprastai svarbus, - sutinka buvęs Oksfordo universiteto keltiškų monetų ekspertas, dr. Filipas de Džersis (Philip de Jersey). – Jis suteiks galybę naujos informacijos, ir ne tik apie pačias monetas, bet ir apie jas naudojusius žmones.“