Ar gali mokslininkai tiksliai nustatyti legendos datą? Paprastai ne. Tik dėkingų atsitiktinumų pagalba kartais pavyksta nustatyti vienos ar kitos legendos ar užmarštin paskendusio istorinio įvykio datą.

Bet štai Kęstutis Račkaitis teigia, kad galima nustatyti legendos ne tik datą bet ir valandą! Savo straipsnyje, remdamasis G.Beresnevičiaus, J.Vaiškūno ir kitų darbais, jis teigia atradęs tikslią datą kuomet Gediminas sapnavo įžymųjį sapną.

Gintaras Beresnevičius jau seniai buvo pastebėjęs, kad ši legenda aprašo ne eilinį sapną, o valdovo maginius veiksmus, primenančius inkubacinį ritualą, praktikuotą viduramžių Europoje. Kęstutis Račkaitis, pasinaudojęs tautosakoje rasta medžiaga teigia, kad inkubacinis ritualas buvo atliekamas ne bet kada, o tik tam tikru metu. Peržvelgęs dangaus kūnų judėjimą pradedant Gedimino karaliavimu ir baigiant Vilniaus miesto paskelbimu rado tikslią datą kuomet buvo atliktas inkubacijos ritualas.

Mūsų mitologijoje vienas ryškiausių mitų yra Vilniaus įkūrimo mitas. Žinome, kad šis mitas galėjo įvykti XIV a. pradžioje, Gedimino karaliavimo laikais. Deja nežinome tikslios Gedimino sapno datos. Ar tikrai? Pabandykime pažvelgti į dangų.

Žvaigždžių judėjimas dangaus skliautu karaliaujant Gediminui pakito nežymiai. Pagal žvaigždes metus sunkiai atspėsime. Kurį mėnesį sapnavo Gediminas irgi nežinome, bet netiesiogiai galime tai įvertinti.

Prieš lemtingąjį savo sapną karalius Gediminas sumedžiojo taurą. Gedimino medžioklė galėjo būti ritualinė ir sumedžiotas žvėris buvo skirtas bendravimui su protėvių vėlėmis. Paprastai su vėlėmis bendraujama vėlinių laikotarpį. Todėl pažiūrėkime į Gedimino kalną minimu laikotarpiu per Vėlines. Stovėkime taip, kad kalnas būtų šiaurės rytų kryptyje. Šiuo metu tai būtų vieta kur pastatyti valdovų rūmai ir katedra. Sutemus ir išryškėjus žvaigždėms matome kaip Grįžulo ratai pradeda „kopti“ į Gedimino kalną.

Tačiau kuo dėti Grįžulo Ratai ir Gedimino sapne minimas mitinis geležinis vilkas, kurio balsas buvo toks stiprus kaip šimto vilkų? Pažiūrėkime...

Grįžulo Ratai, kaip jau ir minėjome, turi ne vieną pavadinimą. Jų gausa rodo žvaigždyno svarbą.

Populiarusis „Didžiosios Meškos“ pavadinimas laikomas akmens amžiaus paveldu. (Klimka 2009).

Šis pavadinimas atitinka tą laikotarpį, kai žmonės vertėsi medžiokle ir miške pagrindinis priešininkas buvo „juodas, kudlotas“.

Neapibrėžtą žvėries formą rodo ir Stellarium programa. Tiek Didžiąjai, tiek Mažąjai Meškai pripaišė ilgas uodegas. Senojoje mitologijoje tai buvo „juodas-kudlotas“.

Vieniems tai buvo Meška, kitiems – Vilkas. Tai paliudija tradicinės persirengėlių eisenos ir pasakos (Šlekonytė 2001). Arba, štai vienoje pasakoje lapė apgauna vilką, kitoje, identiškoje pasakoje, mešką, kai liepia gaudyti eketėje žuvis su uodega. Uodega prišąla ir vilkas/meška ją nutraukia, todėl jos (šiuo atveju tik meškos) uodega yra striuka. Kaip tik Mažosios Meškos uodega, kurią atitinka Šiaurinė žvaigždė ir yra „prišalusi“. Galimas daiktas, kad ši pasaka yra pastarųjų šimtmečių liaudies kūrinys, nes Šiaurinė žvaigždė kaip tik šiuo metu yra arčiausiai žemės sukimosi ašies.

Norbertas Vėlius mano, kad vilką ir mešką gali sieti chtoniška Velnio dievybė. Štai yra sakmės „Velnias vilko pavidalu“ variantai, kuriuose vietoj velnio arba vilko naktigonių laužą gesina meška pasivertęs raganius arba padaras „ne meška, ne vilkas, galva didžiausia, visas kudlotas“ (Vėlius, Vildžiūnas 2011). Vilko ir meškos populiarumas pasakose vienodas ir jų sutapatinimas matyt atkeliauja iš akmens amžiaus, kai miške, kaip jau minėjome, pagrindinis priešininkas buvo „juodas-gauruotas“. Tai rodo ir archeologiniai duomenys ir pasakojimai ir šlėnai – mitologinėmis kaukėmis persirengę žmonės. Tarp jų visuomet atsiras mitinis personažas „juodas-kudlotas“, daugelio suvokiamas kaip meška (Vaiškūnas 2010). O pasakojama, jog į stiklo kalną lipant padeda lokio ar lūšies nagai, kartais – vilko nagai. (Vaitkevičius, Vaitkevičienė 2011)

Paminėsime dar vieną svarbų faktą. Jėzuitai savo XVII a. ataskaitose mini, kad latviai ir žemaičiai pagalbos kreipiasi į vėles, kurių vienas jie mano pavirtus vilkais, meškomis, kitas – dievais (Petkevičius). Čia ir vėl gi matome meškos ir vilko tapatumą.

Galima daryti prielaidą, kad kaip Saulė buvo laikoma nukalta iš geležies, taip ir žvaigždės galėjo būti laikomos nukaltos iš geležies. Tokiu būdu, vienas iš žvaigždynų gali būti siejamas su Gedimino sapno geležiniu vilku, kurio nagai buvo aštrūs kaip vinys, kaip smeigtukai. Tautosakoje patvirtinta, kad kopiama į stiklo/ledo kalną ne tik nagų pagalba, bet ir smeigtukų, vinių pagalba (video toliau).

Tebūnie tai 1316-tųjų naktis iš spalio 31-osios į lapkričio 1-ąją. Pastarieji metai Gediminui buvo sunkūs. Lietuvoje pasikeitė dinastija. Dabar jis yra Didysis Lietuvos kunigaikštis – pilnateisis karalius. Tačiau, pasiekti valdžios viršūnę – yra viena, o valdyti tautą – yra visiškai kas kita. Ar ilgai jo dinastijai bus lemta valdyti? Ar sėkmingai pratęs protėvių darbus? Nuo ko pradėti? Kur tas atramos taškas, kuris suteiks stiprybę ir išmintį tiek jam, tiek valstybei? Ar pateisins tėvo Vytenio lūkesčius?

Yra dar viena svarbi detalė, kodėl mes paminėjome 1316-tų metų lapkričio 1-osios naktį. Tą naktį Mėnulio pilnatis ėjo kartu su Sietynu. Yra užfiksuota, kad kartais Sietynas Lietuvoje yra pavadinamas Mažaisiais Grigo ratais. Taigi gautume, kad Didieji Grįžulo ratai savotiškai bendrauja su Mažaisiais Grįžulo ratais, Didysis Vilkas su Mažuoju Vilku. Didysis Vilkas, atstovaudamas Gediminą, užklausia anapusybės rūpimo klausimo. Mažasis Vilkas į jį atsako. Tą žinią ypatingu kaukimu Didysis Geležinis Vilkas perduoda karaliui Gediminui. O žinia yra ta, kad ČIA bus valstybės guolis. O kada jį reikia pradėti statyti? Į tą klausimą atsako Sietynas - apie šią sasają skaitykite čia (šiame portale taip pat rasite pilną straipsnio versiją).

Komentarai (0)