„Atstumas pranyksta, nes kiekvieną ketvirtadienį per kelias minutes pažįstami balsai vieni kitiems su malonumu papasakoja, kaip gyvena kiti šeimos nariai“, – rašė Bellas. Telefonų kampanijos netgi buvo pradėjusios karą prieš kitą mediją – laišką: „Laiškai kurį laiką leis palaikyti ryšius, tačiau ilgai tai netruks. Kai negalite lankyti žmogaus, periodiškai jam paskambinkite. Telefonas padės jums išlaikyti glaudžius ryšius stebėtinai puikiai“, – tvirtinta pardavimų vadove.

Išsigando, kaip veikia žmones

Greitai kritikai pradėjo kelti visai kitus klausimus: ar telefono pašnekesiai mums naudingi? O gal tai nėra tokia puiki bendravimo forma, lyginant su ankstesniąja? Ar telefonas vyrą paverčia aktyvesniu ar tingesniu? Ar telefonas pernelyg neįsiterpia į šeimos gyvenimą, sunaikindamas senąją praktiką lankyti draugus? Kiti tvirtino, kad telefonas turi priešingų efektų žmonių gyvenimams: ar nenutiks taip, kad patyrę bendravimo lengvumą žmonės niekada nenorės vieni kitų palikti ramybėje.

Vienas Amerikos profesorius 1929–aisiais skundėsi: „Ačiū telefonui, automobiliui ir kitiems panašiems išradimams, kuriuos turėdami mūsų kaimynai nuolat bando įsiterpti į mūsų gyvenimą.“ Jis abejojo, ar sveika tiek daug bendrauti, ar tai nesukuria informacijos pertekliaus.

Buvo gąsdinančių, kad telefonas pagreitino gyvenimą ir kad jis reikalauja greitos ir staigios reakcijos: „Telefonas nepalieka nepagerinta nuotaikos – tik įpareigoja į įprastinius gyvenimo rūpesčius, nesuteikiančius laimės ir patogumo, reaguoti karštligiškai“, – rašyta britų laikraštyje 1899 metais.

Sunkiausia to meto žmonėms buvo klausytis tame pačiame kambaryje telefonu kalbančio žmogaus. Markas Tvenas 1880 m. parašė „Telefoninį pokalbį“, kuriame satyriškai pašiepė girdėtą savo žmonos pokalbį telefonu. Jis buvo su pokalbiu nesusijęs stebėtojas, o negirdėdamas atsakymų, tą pokalbį pavadino didžiausia nesąmone su pauzėmis.

Tiesa, netgi telefonų kompanijos buvo nemenkai susirūpinusios, ar jų platinamas bei reklamuojamas prietaisas nesukurs naujų grubaus elgesio formų. Iš esmės tai buvo teleportacijos prietaisas, kuris kitus žmones – netgi nepažįstamuosius – atvesdavo į skambinančiojo namus.

Jaunos panelės, pavyzdžiui, buvo susirūpinusios dėl romantinių santykių: „Serenadą grojantis trubadūras gali čirpinti savo gitarą prie telefono ragelio jau nebebijodamas, kad jį kažkas nušaus ar užsiundys šunimis“ – rašyta žurnale „Electrical World“ (iš angl. k. Elektros pasaulis).

Daug kas tikėjo, kad telefonas pagerino žmonijos socialines normas, nes jis privertė du besikalbančius atidžiau klausytis vienas kito. „Neturėdami vizualių ženklų, mes turime įjungti savo ausis ir aktyviai naudotis atmintimi. Kalbantis negalima ir svajoti“, – rašyta 1915 m.

Tikėta, kad ištrindamas atstumus tarp žmonių telefonas sumažins ir tarp jų kylančių nesusipratimų skaičių, gal net padės išvengti karo. „Kada nors mes pristatysime pasaulinę telefonų sistemą, kuri įpareigos visus žmones naudoti bendrą kalbą arba bent turėti bendrą kalbų supratimą. Tai leis žmonijai visame pasaulyje tapti viena brolija“, – rašė „AT&T“ inžinierius Johnas J. Carty 1907 m.

Tokios utopines svajas galima laikyti pernelyg optimistiškomis, tačiau didžiausių pesimistų pranašystės taip pat neišsipildė. Ilgainiui etiketo ekspertė Emily Post patvirtino, kad žodis „labas“ puikiausiai tinka pasisveikinti telefoninio pokalbio metu, o galiausiai pripažino ir tai, kad susitarti dėl vakarienės telefonu nėra jau taip nemandagu.

Telefoniniai skambučiai – atgyvena

Šiandien telefoniniai skambučiai jau kelia kiek kitokias konotacijas. Jie laikomi atgyvena bei jautrių, nostalgiją praėjusiam amžiui jaučiančių žmonių komunikacijos priemone. Kai pradžioje straipsnio straipsnio paminėta žurnalistė Jenna Birch pradėjo susitikinėti su vaikinu, norėjusiu jai nuolat paskambinti, ji tokį pageidavimą laikė šiltu ir žaviu, tačiau jos draugai į tai žvelgė su šypsena: esą toks elgesys yra keistas, juk telefono skambučiai dabar laikomi seniena.

Akademikai šį pokytį taip pat pastebėjo. „Mano studentai jau nebegalvoja, kad telefonas yra technologija, skirta garsinei komunikacijai. Toks mąstymas – labai retas“, – sakė Ajovos universiteto komunikacijos profesorius Johnas Durhamas Petersas. Ir jis nesvarsto, kad susirašinėjimas atėmė kokybę iš žmonių bendravimo.

Iki 20 a. atliktos studijos liudija, kad iš tiesų telefonas socialinio įsitraukimo nesunaikino: aptikta, kad žmonės aktyviai naudoję telefoną buvo labiau linkę rašyti laiškus nei tie, kurie juo nesinaudojo. Šiuolaikinės apklausos yra parodžiusios, kad daugiausiai susirašinėjantys paaugliai, daugiausia laiko praleidžia su savo draugais.

Panašu, kad bet kokios formos komunikacija atneša dar daugiau komunikacijos. J. Durhamas Petersas tik patvirtina, kad šios komunikacijos negalima laikyti nereikšminga vien tik dėl to, kad komunikuojama tekstinėmis žinutėmis. Nuviliantis yra tik padalinto dėmesio efektas, kuriuo skundžiasi tiek daug S. Turkle anketą užpildžiusių žmonių.

Sociologai tvirtina, kad mes gyvenimą patiriame per savo telefonus, o jų pristatyti dalykai – momentiniai pranešimai – padarė šį prietaisą reikšmingu, tačiau tuo pačiu metu ir erzinančiu. „Žmonės galvoja, kad jie yra išlaisvinti, nes jie gali neštis savo telefoną bet kur, tačiau tuo metu jie yra šio prietaiso vergai“, – tvirtino sociologė Kanados Karltono universiteto profesorė emeritė sociologė Michele Martin.

Komentarai (0)