Theodore Roosevelt dėl šio produktyvumo triuko per pora valandų nuveikdavo daugiau, negu dauguma žmonių padaro per visą dieną.

Theodore Roosevelt, kurį politikos tyrinėtojai laiko vienu didžiausių Amerikos prezidentų, taip pat buvo vienas produktyviausių valstybės vadovų.

Kai būdamas 42 metų po Williamo McKinley nužudymo 1901 metais tapo jauniausiu JAV prezidentu, Th. Rooseveltas jau buvo dirbęs Niujorko policijos komisaru, karinio jūrų laivyno sekretoriaus pavaduotoju ir buvo vadovavęs „Rough Riders“ būriui ispanų ir amerikiečių kare. Jis taip pat sugebėjo parašyti ir išleisti 40 knygų bei šimtus straipsnių ir buvo uolus sportininkas.

Kaip savo knygoje „Deep Work“ rašo Džordžtauno profesorius Calas Newportas, Th. Rooseveltas sugebėjo tiek daug nuveikti, nes anksti suprato „giliojo darbo“ svarbą. Tai toks darbas, kuris reikalauja visą savo dėmesį ir protą sutelkti į tam tikrą laiko tarpą be jokio blaškymosi, rašo businessinsider.com.

Remdamasis Edmundo Morriso parašyta JAV prezidento biografija, C. Newportas nagrinėja Th. Roosevelto darbo etiką, išryškindamas jo įprotį laikytis grafiko - taip dirbti Th. Rooseveltas išmoko 1876 – 1877 mokslo metais studijuodamas Harvardo universiteto pirmajame kurse.

Th. Rooseveltas turėjo virtinę užklasinių pomėgių, įskaitant „boksą, imtynes, kultūrizmą, šokių pamokas, poezijos skaitymus ir visą gyvenimą trukusį susižavėjimą natūralizmu“, rašo C. Newportas. Vasarą, po pirmųjų metų universitete, jis netgi parašė savo pirmąją knygą, kuri buvo apie paukščius.

Tuometiniuose savo laiškuose ir dienoraštyje Th. Rooseveltas aiškino, kad jis „studijoms skiria ne daugiau negu ketvirtadalį tipiškos dienos“, pažymi C. Newportas, pridurdamas, kad tai sudarė vos pora valandų. Nepaisant to, kad mokslams skirdavo kur kas mažiau laiko negu kiti bendramoksliai, jis vis tiek sugebėjo penkias iš septynių pirmojo kurso disciplinų baigti su pagyrimu.

Būsimasis prezidentas kiekvieną dieną pradėdavo susidarydamas darbotvarkę savo veiklai nuo 8 val. 30 min. iki 16 val. 30 min. Jis įtraukdavo tos dienos paskaitas, kasdienes sporto treniruotes ir pietus. Likęs laikas būdavo skirtas studijavimui, o tai reiškia, kad daugybei savo interesų jis turėdavo ištisą vakarą.

C. Newportas aiškina, kad atkarpos, skirtos mokslams, „paprastai nesudarydavo didelio skaičiaus bendrų valandų, bet jis išspausdavo iš jų maksimumą, tais periodais tik mokydamasis ir tai darydamas labai intensyviai“. Tai reiškia, kad jis nesikalbėdavo ir nedarydavo pertraukėlių kavai ir visuomet galvoje turėdavo pabaigos laiką, kurį pats sau nusistatydavo. Kiekviena iš tokių sesijų reikalaudavo sutelkti visas savo pastangas.

C. Newportas teigia, kad vienas iš būdų įtraukti gilųjį darbą į savo gyvenimą yra „savo pačių darbo dieną papildyti ruzveltiškomis intensyvumo injekcijomis“. Tai reiškia, kad reikia pasirinkti prioritetines užduotis, paskaičiuoti, kiek paprastai laiko jos užims, ir tuomet nusistatyti jų atlikimo pabaigos laiką gerokai anksčiau, negu buvote pasiskaičiavę.

Savo telefone galite įsijungti laikmatį ir laikyti jį matymo zonoje. Kad spėtumėte atlikti užduotį per nustatytą laiką, turėsite vengti svajojimo, užkandžiavimų, elektroninio pašto tikrinimų ir kitų dėmesį blaškančių dalykų. Tai nuvargins jūsų protą, todėl tokio darbo iš pradžių nepraktikuokite dažniau kaip kartą per savaitę, pataria C. Newportas.

Kai imsite labiau pasitikėti savo sugebėjimais dirbti kaip Th. Rooseveltas, tokiais periodais galėsite dirbti dažniau. „Po kelių mėnesių tokios strategijos bandymų jūs suprasite, ką reiškia sutelkti dėmesį, ir pasieksite tokį intensyvaus darbo lygį, kokio dar nebuvote patyrę“, - rašo C. Newportas.

Tuomet, galbūt, kaip ir Th. Rooseveltas pastebėsite, kad jums lieka kur kas daugiau laiko savo pomėgiams.

Komentarai (5)