Yra savita dinamika, ir mes nebuvome išskirtiniai. Turi kovoti dėl autoriteto, atsiranda bekylantys lyderiai, yra atpirkimo ožių, darai bandymus – pavyks ar ne, iš jų mokaisi. Ir taip mums pavyko suformuoti šią grupę, kuri sugebėjo prisitaikyti ir išgyventi tokioje atšiaurioje aplinkoje.

– Grupė taip pat buvo atsakinga už sprendimą pradėti valgyti neišgyvenusių žmonių kūnus?

– Na, tai buvo sprendimas, kurį padarėme ne savo protais – nebuvo taip, kad kažkas pasakytų „Ei, žinau, ką reikia daryti!“. Tai buvo sprendimas, kurį padarėme savo skrandžiais. Tuo pat metu skirtingose vietose skirtingi žmonės pradėjo suvokti, kad jeigu norime išgyventi, turime kažkuo užpildyti savo skrandžius, ir mes neturėjome nieko, ką galėtume suvalgyti. Todėl be didelių loginių išvedžiojimų atsakėme savo silpnybei – savo norui išgyventi.

Grupė mūsų nuėjo ir paėmė vieną kūną. Stiklo šuke jo atpjovėme, pradėjome valgyti, ir viskas. Tai buvo pats normaliausias ir logiškiausias dalykas, kokį galėjome padaryti ten tam, kad toliau valgytume.

Kai tai padarėme, nesijautėme taip, kad peržengėme ribą, kad nusižengėme etinėms ar moralinėms normoms. Tiesiog galvojome, kad žengėme žingsnį į priekį mokydamiesi, kaip išgyventi tokioje atšiaurioje aplinkoje, mokydamiesi, kaip daryti dalykus, kurių mes nebuvome įpratę daryti.

– Tas žmogaus mėsos valgymas neatrodė nenormalu?

– Visiškai ne. Net kai šiandien į tai žvelgiu atgal, suprantu, kad jeigu to nebūčiau padaręs, manęs dabar čia nebūtų. Faktas, kad mes tai padarėme, buvo tiesiog atsakas į patį paprasčiausią instinktą išgyventi – ir tiek.

Todėl knygoje tai neatrodo pernelyg žiauru ar sunku – nes skaitytojus prie jos vedu žingsnis po žingsnio, ir kai jie atsiduria toje vietoje, supranta, kad mes negalėjome pasielgti niekaip kitaip. Esu visiškai įsitikinęs, kad bet kas mūsų vietoje būtų daręs tą patį.

Mes tai padarėme, nes buvome alkani, buvome silpni. Neturėjome laiko racionaliam planavimui ir pokalbiams. Viskas buvo susiję su tuo, ar sugebėsime kalnuose išgyventi dar vieną dieną.

Mes to nežinojome, neturėjome jokių įrankių, neturėjome jokios patirties kalnuose, iki šiol buvome nematę sniego, nežinojome, ką daryti, kad išgyventume, nebuvome tam pasiruošę. Viską darėme remdamiesi savo instinktais ir stengdamiesi, darydami zilijoną klaidų, bet kartais pasistumdami į priekį.

– Po to, kai buvote išgelbėti, buvo spaudos konferencijoje, kurioje buvote tarsi priversti pripažinti kanibalizmo faktą. Kokia buvo žmonių reakcija?

– Na, žinios jau buvo pasklidusios, apie tai buvo kalbama. Tik kai kurių mūsų tėvai nenorėjo tuo tikėti. Mes pasakėme paprastai – „Taip, mes tą padarėme“, ir tiek. Neturėjome nieko daugiau sakyti. Kai garsiai buvo pripažinta, kas buvo padaryta, pasigirdo dideli aplodismentai. Artimieji tų, kurie neišgyveno, priėjo prie mūsų ir sakė, kad viskas gerai.

40 metų tai nebuvo problema. Viskas buvo pasakyta, visi žinojo, mums tai buvo normalu, nesitikėjome, kad tai bus problema, nes tuo metu negalvojome apie problemas – tiesiog galvojome apie išgyvenimą.

– Dabar, praėjus 40 metų, kaip dažnai savo kasdieniame gyvenime prisimenate tai, kas nutiko kalnuose?

– Turiu pasakyti, kad niekada. Tai man sugrįžta į mintis tik tada, kai apie tai kalbu – kaip dabar. Tačiau nėra taip, kad šios mintys mane persekioja kasdien. Kaip ir sakiau – nesapnuoju košmarų. Sugebėjome gyventi susitaikę su tuo, kas įvyko.

Nuo to aplodismenų mes sugebėjome gyventi ramius ir normalius gyvenimus. Neapsimetu, kad tai manęs niekaip nepaveikė, nes tai buvo traumuojanti patirtis. Bet trauma prasideda, kai nežinai, kaip susitvarkyti, o mes žinome, nes niekada mūsų niekas nekaltino, mūsų nemarginalizavo, nebadė pirštais. Lankiau gerą universitetą, turėjau gerus darbus, turiu gražią šeimą. Kalnai yra mano praeityje, bet jie negrįžta kasdien į mano mintis.

Svarbiausia – manau, mes visi galėjome gyventi normalius gyvenimus. Tikrai galvoju, kad tai pats svarbiausias dalykas, ką galime apie tai pasakyti, nes tai parodo, kaip žmonės gali atsigauti po įvykių, kurie jiems nutiko praeityje.

Komentarai ()