Tarp­uka­ris – uni­ka­lus me­tas Lie­tu­vos moks­lui. Kū­rė­si Lie­tu­vos uni­ver­si­te­tas, čia dės­tė žy­mūs, iki šiol mu­zie­jų bei is­to­­ri­­jos va­do­vė­liuo­se links­niuo­ja­mi moks­li­nin­kai: Tadas Iva­naus­kas, Zigmas Že­mai­tis, Liudas Vai­lio­nis ir kt. Ta­čiau mu­zie­jų salės ir is­to­ri­jos va­do­vė­liai daž­nai ne­per­tei­kia tik­ro­sios šių švie­suo­lių gal­vose ir komp­ani­jose sklan­džiu­sios dvasios, bei jų pa­stan­gų de­dant pa­grin­dus iki šiol gy­vuo­jan­čiam Lie­tu­vos moks­lui. Ryš­kiau tai at­sklei­džia in­di­vi­du­alūs to me­to moks­li­nin­kų por­tre­tai.
Vieno iš jų – Konstantino Regelio (1890-1970) is­to­ri­ja, – ilius­truo­ja įsta­bią bo­ta­ni­kos moks­lo Lie­tu­voje pra­džią, ir įspū­din­gą Kauno Bo­ta­ni­kos so­do at­si­ra­di­mo istoriją.

Nebuvo nei botanikos sodo, nei… paties universiteto

„Pradžioje botanikos sodo nebuvo“ – rašė K. Regelis savo „Atsiminimuose apie Lietuvos universitetą“ („Lietuvos universitetas 1579-1803-1922”, 1978). Tiesą sakant, tuo metu, kai asmeniniu T. Ivanausko kvietimu šveicaras botanikas K. Regelis persikėlė į Kauną, čia dar nebuvo ir paties universiteto – tik jo užuomazgos.

Nors 1918 m. paskelbus Lietuvos nepriklausomybės nuo carinės Rusijos ir valstybingumo atkūrimo aktą, lietuviško universiteto kūrimo idėjų netrūko, dar porą metų aukštojo mokslo įstaigos įsteigti visai nepavyko, o 1920-aisiais Kaune įkurti Aukštieji kursai su šešiais skyriais: Humanitarinių mokslų (su filologijos, literatūros, istorijos, filosofijos ir pedagogikos sekcijomis), Teisių, Matematikos-fizikos, Gamtos (su agronomijos sekcija, Medicinos (su veterinarijos sekcija) ir Technikos.

Unikalūs – įkurti ne Vyriausybės, o liberalių pažiūrų inteligentų, vadovaujamų Z. Žemaičio – Aukštieji kursai gyvavo dar dvejus metus. Iš pradžių neturėję jokių patalpų, Aukštųjų kursų įkūrėjai tuometinės Kauno I-osios (dabar – „Kauno Aušros“) gimnazijos, bei įvairių valstybinių įstaigų patalpose sugebėjo paruošti pirmuosius studentus bei suburti dėstytojų komandą, kuri tapo 1922-aisiais įkurto oficialaus Lietuvos Universiteto (1930-aisiais pervadinto į Vytauto Didžiojo Universitetą) dalimi. Į šią komandą 1922-aisiais iš Tartu miesto, kur tuo metu gyveno, pakviestas ir K. Regelis.

„Tai buvo 1922 m. pradžioje. Gyvendamas Tartu (Estijoje), kur aš prieš 4 metus atvažiavau iš badaujančio Petrogrado, kai gavau laišką su ligi tol man nematytu pašto ženklu.“ – taip apie netikėtinai iš Lietuvos atkeliavusį laišką, prancūziškai rašytą tuo metu matematikos-gamtos skyriaus dekano T. Ivanausko, atsiminimuose rašė K. Regelis. „Savo laiške jis labai mandagiai pakvietė į šį fakultetą dėstyti augalų sistematikos ordinarinio profesoriaus titulu,pasitikėdamas[kursyvas aut.], kad netrukus seime busiąs priimtas universiteto statutas ir aš būsiu perkeltas į naują Lietuvos universitetą. Tokiu būdu man buvo pranešta, kad aš pradžioje pradėsiąs tarnauti ne valstybiniame Lietuvos universitete, bet Aukštuosiuose kursuose Kaune.“

Taip, tiksliai net nežinomas, ar gaus „tarnybą“ oficialiame valstybiniame universitete, K. Regelis sutiko atvykti į Lietuvą ir, nieko nelaukdamas, ėmėsi botanikos sodo įkūrimo darbų. Idėjai pritarė ir kartu dirbo ir kiti Aukštųjų kursų dėstytojai. Ko gero, labiausiai – T. Ivanausko bendražygis, botanikas L. Vailionis.

Botanikos sodas – paspirtis visam Lietuvos universitetui

Pasak L. Vailionio dukters Danutės Vailionytės Narkevičienės-Vailionės, botanikos sodo įkūrimą tėvas laikė vienu iš kertinių paties universiteto kūrimo žingsnių. „Tėvo nuomone, norint Lietuvos universitetą prilyginti europinei aukštajai mokyklai, botanikos sodas jam būtinas”, rašo ji prisiminimuose apie savo tėvą („Liudas Vailionis“, 2011).

„Jei tuščioje vietoje įkurtas universitetas, ir jis veikia, žengia pirmuosius žingsnius, tai entuziazmo užteks ir botanikos sodui. Jau 1922 m. paruošiamas projektas, pasirašytas abiejų universiteto botanikų – L. Vailionio ir K. Regelio, ir įteikiamas Matematikos ir Gamtos fakultetui svarstyti. Dauguma personalo narių projektui pritaria, o dekanas prof. Z. Žemaitis net entuziastingai jį palaiko, nors pačiam, kaip dekanui, teks didelė dalis jo įgyvendinimo rūpesčių ir atsakomybės.”

Su tokiu kolegų palaikymu, netrukus po projekto sudarymo, K. Regelis, tuojau pat ėmėsi ir praktinio botanikos sodo kūrimo. Tačiau to mokslininkas nedarė atmestinai, anaiptol: jau 1922 m. vasarą, „su fakulteto pinigine pašalpa“ apkeliavo Vakarų Europos – Vokietijos, Austrijos, Šveicarijos, Prancūzijos, Anglijos, Lenkijos ir Čekoslovakijos botanikos sodus.

„Susipažinau su botanikos sodų įrengimais, su direktoriais, su institutais, nusipirkau knygų, pradėjau rinkti sėklas, o rudenį pradėjau Kaune botanikas sodą steigti,“ – rašė K. Regelis savo prisiminimuose.

Ilgai ieškojęs tinkamos vietos botanikos sodui, K. Regelis pagaliau nusprendė jį įkurti buvusio Fredos dvaro teritorijoje. „Ten jau yra gražus parkas, daugybė retų medžių, tvenkiniai, laukai bandymams daryti, patalpa institutui ir kolekcijoms laikyti.“

K. Regelis „pats nuėjo pas tuometinį žemės ūkio ministrą“ ir dvaro dalis buvo sėkmingai perleista botanikos sodui. K. Regelio parinktoje ir paties pastangomis gautoje teritorijoje Kauno botanikos sodas gyvuoja iki šiol.

Gudų kilmės mokslininko atsidavimas Lietuvai ir lietuviškojo mokslo vystymui

Visoje K. Regelio istorijoje bene nuostabiausias atrodo pats mokslininko pasiryžimas atvažiuoti į Lietuvą ir leistis į naują gyvenimo ir mokslo kelionę. Lietuvą K. Regelis labai mažai pažinojo, nemokėjo kalbos, bei ilgai turėjo gyventi apverktinomis sąlygomis. Vis dėlto, tai nesutrukdė atlikti iki šiol garsių nuopelnų Lietuvos mokslui.

„Aš sutikau važiuoti į Lietuvą. Tatai man buvo naujas kraštas, žinomas savo kultūros tradicijomis visiškai skirtingomis nuo seno Dorpato (Tartu) miesto. Bet man buvo įdomu jame gyventi, pradėti naują darbą, tirti šio krašto augmeniją, būti jame botanikos mokslo pionieriumi.“

Nors K. Regelis buvo šveicaras, o didžiąją savo gyvenimo dalį iki persikraustymo į Lietuvą praleido Rusijoje, Estijoje, jam buvo šiek tiek pažįstama ir Lietuva:

„Aš iš senų laikų turėjau ryšį su istorine Lietuva, nes mano tėvas tenai, t.y. Gudijoje, turėjo dvarą. Gudų kraštas kultūriniu atžvilgiu daug turėjo panašumų su Lietuva, gamta, žydų gyvenami miesteliai.“

Nenuostabu, jog K. Regelis susidūrė ir su kalbos sunkumais, tačiau ir tai jo neatbaidė nuo darbo su studentais, mokslinės medžiagos rengimo, netgi naujų lietuviškų terminų sukūrimo:

„Aš susipažinau su studentais, pradėjau skaityti botaniką rusų kalba, o po dviejų su puse metų jau skaičiau lietuviškai – pirmiau pagrindinius, vėliau ir specialius dalykus.“

Tačiau net pramokus kalbos, lietuviškojo mokslo pagrindus kurti nebuvo lengva:

„Nelengva pradžioje buvo su kalba, nes tuomet dar nebuvo lietuvių kalba nusistovėjusios mokslo terminologijos, pavyzdžiu, terminas augalų celė buvo vartojamas trejopai: akelė, celė, narvelis (dabar yra priimta ląstelė). O kai aš rašiau vadovėlį, reikėjo, žinoma, vartoti tiktai vieną nustatytą terminą ir aš, pasikalbėjęs su L. Vailioniu, pradėjau vartoti celę.“

„Kartais mes ir su studentais parinkdavome vieną kitą terminą, pavyzdžiui, „supelkėjimas“, vokiškai Versumpfen. Vėliau man vienas lietuvių kalbininkas sakė, kad „supelkėjimo“ lig šiol nevartota, bet tą žodį esą galima vartoti.“ Taigi tokiu būdu K. Regelis, kartu su savo studentais, padėjo įvesti ir iki šiol naudojamų lietuviškų mokslinių terminų.

Dideli mokslo žygdarbiai lydimi žmogiškų sunkumų

Nors K. Regelis tuoj pat atvykęs į Kauną kaip mat ėmėsi didelių darbų Lietuvos mokslo naudai, sunkiausi K. Regeliui, jo paties teigimu, buvo žmogiški rūpesčiai, su kuriais teko susidurti persikėlus gyventi į Lietuvą.

Ilgai neturėjęs savos pastogės, K. Regelis pradžioje glaudėsi kolegos botaniko, o vėliau – ir artimo bičiulio L. Vailionio namuose. Tik atvykus į Kauną, „[a]tėjo docentas L. Vailionis, kuris tuojau nuvedė mane į savo butą – kambariuką, nes su butais tais laikais dar buvo labai sunku ir man ilgokai teko vargti, kol gavau kambariuką viename mediniame namelyje (…)“. Teko pagyventi ir kukliose universiteto patalpose.

Dar sunkiau buvo įkurdinti į Kauną netrukus atvykusią ir K. Regelio šeimą – seserį bei motiną.

„Greitai atvyko iš Šveicarijos ir mano motina, kuriai iš pradžių sunku buvo apsiprasti Kaune. Atvyko ir mano sesuo, kuriai Lietuva labai patiko, nes priminė Rusijos gamtą. (…) Bet opiausias dalykas buvo surasti mano motinai kambarį –žmonišką [kursyvas aut.] kambarį. Kaip ji buvo pripratusi gyventi Šveicarijoje, tokių kambarių visame Kaune tuomet nebuvo galima gauti. Gerai, kad ji anksčiau Rusijoje gyveno ir žinojo, kas tai yra namas be patogumų. Aš jai užleidau savo kambariuką Elgetyno gatvėje ir visą žiemą gyvenau viename zoologijos instituto kambarėlyje, kurį man užleido T. Ivanauskas, nes ir gamtos tyrimo stotyje laisvų kambarių nebuvo.“

Įdomiausia, jog K. Regelis atsiliepia tokias sąlygas galėjęs ištverti tik dėl savo atsidavimo mokslui: „Tiktai mano mokslinio idealizmo [kursyvas aut.] dėka aš galėjau pakelti tokį gyvenimą,“ – rašė jis prisiminimuose.

Fredos dvare galiausiai įkūrus botanikos sodą, K. Regelis pagaliau ten pat gavo ir „valdišką“ butą, kuriame „galėjo drauge su motina ir seserimi gyventi“, bei toliau darbuotis botanikos sodo bei Lietuvos universiteto labui, kur iš viso išdirbo 18 metų.

K. Regelio palikimas Lietuvai – botanikos sodas ir jo kolekcija – klesti iki šiol

1922-aisiais didelėmis K. Regelio pastangomis pradėtas kurti, o 1923 m. prezidento Aleksandro Stulginskio oficialiai „pašventintas“ botanikos sodas be didesnių atidėliojimų – per dvejus metus – buvo visiškai įkurtas, apsodintas ir atidarytas publikai bei studentams.

Universiteto archyvinėje medžiagoje, „Lietuvos Universiteto Matematikos-gamtos fakulteto leidinyje“, 1925 m. atskleidžiami sodo įkūrimo darbai: „Pirmi sodno gyvavimo metai praėjo priruošiamiems darbams. Antrais jau – 1924 metais prasidėjo viso ploto užsodinėjimas augalais.“

Palaikyti ryšiai ir su užsienio botanikos sodais, su jais aktyviai komunikuota, keistasi sėklomis:

„1923 ir 1924 metais pavyko gauti mainais apie 100 rūšių sėklų, augančių Lietuvoje, ir 1923 metais buvo surinkta 78 sėklų rūšių Botanikos Sodne. Tų augalų sąrašai buvo išsiuntinėti į viso pasaulio Botanikos Sodnus. Susitvarkius mainams Botanikos Sodnas gavo apie 600 rūšių įvairių augalų. Sėklos gautos iš sekančių Botanikos Sodnų: Marburg‘o, Hamburg‘o, Goteborg‘o, Uppsala, Bern‘o (…).“ 1926-aisiais sodo kolekcijose buvo 4650 rūšių augalų, o šis skaičius kiekvienais metais augo.

Botanikos sodas per kelerius metus tapo, paties K. Regelio žodžiais tariant, „viena populiariausių mokslo įstaigų Kaune“. K. Regeliui vadovaujant, 1923 m. pradėta statyti ir pirmoji botanikos sodo oranžerija, kuri Kauno botanikos sode veikia iki šiol.

Žymus ir iki šiol išlikęs ir K. Regelio surinktas herbariumas. Pasak Rasimavičiaus ir kt. (2010), „vienas pirmųjų botaninių mokslinių darbų, kurio ėmėsi K. Regelis Lietuvoje, buvo herbariumo – mokslinės laboratorijos, kur kaupiami, saugomi bei tiriami augalų, grybų ir dumblių rinkiniai, įsteigimas.“

Per 18 gyvenimo Lietuvoje ir vadovavimo botanikos sodui metų surinkti pavyzdžiai (apie 10 000 herbariumo lapų) po K. Regelio pasitraukimo į Šveicariją 1940 m. buvo perduoti Vilniaus Universiteto Herbariumui.

„[J]o sumanymas botaninius tyrimus pradėti nuo herbariumo kūrimo buvo labai teisingas sprendimas, juolab kad herbariumo pavyzdžiai reikalingi ir botanikos studijoms.” (Rasimavičius ir kt., 2010). Ši kolekcija iki šiol naudojama botanikos mokslo tyrimams.

K. Regelis botanikos sodui vadovavo iki 1940-ųjų, kol, prasidėjus karui, pasitraukė į Šveicariją. Karo metu botanikos sodas buvo perduotas Lietuvos Mokslų Akademijai, vėliau – stipriai apgadintas, dalis kolekcijų perkeltą į Vilniaus universitetą. Tačiau 1992 metais sodas grąžintas Vytauto Didžiojo Universitetui, kur klesti iki šiol. O „mokslinio idealizmo“ įkvėpti K. Regelio atlikti darbai iki šiol svarbūs Lietuvos botanikos mokslui, kurio, veikiausiai, nebūtų buvę be tarpukario šviesuolių ryžto ir nuoširdaus darbo kuriant Lietuvos mokslo pagrindus.

E.M. Ramanauskaitė

Šaltiniai:

Komentarai ()